Penktadienį lankėmės sunkiai pasiekiamame kaimelyje. Teko sena medine valtimi keltis per Mekongo upę. Plauki salos krantu ir stebėdamas vieną kitą iš miško išlendantį vietos gyventoją, supranti, kad žmogaus rankos čia prisilietusios labai nedaug. Viskas taip natūralu ir visai kitaip, nei įpratusios matyti lietuvio akys.
Kad galėtume išsilaipinti saloje ir filmuoti, turime gauti salos vado leidimą. Užimamų pareigų pavadinimas skambus, o štai pats vadas - mažučiukas seneliukas, mielas ir draugiškas. Tuoj pasako, kuriuose namuose yra sergančių vaikų ir kur gyvena vietos TBA (angl. traditional birth attendant), liaudiškai tariant pribuvėja.
Leidimas duotas, ir mes visi leidžiamės per ryžių laukus pliekant 33 laipsnių karščiui, jausdami kūną apgaubiančią didžiulę drėgmę.
Čia moterys dažnai neturi galimybės pasiekti ligoninės, todėl kaimelio pribuvėja tampa vieninteliu žmogumi, kuris gali padėti. Mūsų aplankytos salos TBA randame namuose, su gražiu pulkeliu vaikų. Ji mus mielai pakviečia į namus (žinoma, tai visai nepanašu į tokius namus, kuriuos įpratę matyti mes) ir mudu su Marijonu įsitaisome kartu su ja ant grindų.
Moteris tikrai miela ir atvira. Tuoj pat išdėlioja ant žemės visus savo naudojamus įrankius ir daiktus. Jų nedaug: gabalas klijuotės ir dėžutė su ligoninės parūpintais instrumentais. Anksčiau tai buvo tiesiog skustuvo peiliukas, kuriuo nupjaudavo virkštelę.
Po šio susitikimo Marijonas tik išsidavė, kad klausydamas ir žiūrėdamas dėkojo Dievui ir visiem šventiesiems, kad gimė vyru. Tai tikrai buvo matyti jo veide.
Ir vis dėlto, be šių moterų būtų dar blogiau. Džiugu kad visi tai supranta, ir UNICEF bei kitos organizacijos, ligoninės stengiasi vis labiau jas apmokyti ir aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis bei žiniomis. Situacija turi pasikeisti, tik reikia susitelkimo į konkrečias pagalbos būtinas sritis.
Nepaisant visko, kas mums atrodo taip tolima, o gal ir svetima, vaikystė čia ta pati. Vaikai trypia purve ir maudosi skardiniame dubenyje. Krykštaudami lekia prie atvažiuojančio kaimelio ledų pardavėjo, kuris, kaip gerasis pasakų dėdė, dalina ledus.
Kaip būtų gerai, jei pasaulyje būtų daugiau herojų, galinčių vaikams dovanoti sveikatą ir galimybę užaugti sveikais ir pilnaverčiais žmonėmis.
***
J.Jurkutė yra bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyvė. Kartu su dainininku Marijumi Mikutavičiumi, žinių vedėja Renata Šakalyte, aktore Virginija Kochanskyte ir UNICEF Lietuvos skyriaus vykdomąja direktore Jovita Majauskaite ji Kambodžoje siekia pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria skurdo kamuojamos šalies moterys ir vaikai.