Sizranės išskirtinių automobilių dirbtuvių meistrai šeštadienio popietę žygio „Baikalas 2011” autoūkio vadui Vaidotui Marozui pagaliau leido paleisti pataisyto „Nissan Patrol“ variklį. Dirbtuvėse nuaidėjo plojimai, kai, pasukus spynelėje raktelį, variklis staiga užsivedė. Patikrinęs aušinimo skysčio temperatūrą ir šalia Sizranės apsukęs maždaug 20 kilometrų ratą, V.Marozas konstatavo: galima vėl leistis į kelią, ir aštuoni žygeiviai trimis „Nissan Patrol“ pajudėjo į rytus – Sibiro link.
Pirmajai prie pataisyto „Nissan Patrol“ vairo teko sėsti man. 700 kilometrų iš Sizranės, kol pasikeitėme šiek tiek už Ufos, kiek nerimaudama stebėjau prietaisų skydelio rodmenis – ar aušinimo skysčio temperatūros rodyklė staiga nepradės kilti pernelyg aukštai. Tačiau ši buvo savo vietoje.
Atidžiau stebėti temperatūrą privalu dėl to, kad trims paroms teko stoti Sizranėje, nes 100 kilometrų iki jos dėl neaiškių priežasčių trūko variklio galvutės tarpinė ir ją teko keisti.
Visureigiuose – po du vairuotojus
Šeštadienio popietę iš Sizranės išskubėjome į Novosibirską, kur jau ankstų sekmadienio rytą atskrido dar du prie mūsų prisidėsiantys žygeiviai. Daugiau kaip pustrečio tūkstančio kilometrų pasiryžome vairuoti beveik be pertraukų: kol vieni sėdi prie vairo, pakaitiniai vairuotojai ilsisi.
Keliaujame aštuoniese, vairuojame – šešiese. Pirmąjį „Nissan Patrol“ pasikeisdami vairuoja V.Marozas ir „Lietuvos ryto“ fotografas, patyręs keliautojas Vladas Ščiavinskas. Su jais kol kas važiuoja ir dar vienas ekspedicijos narys Feliksas Andriušiūnas.
V.Marozo ir V.Ščiavinsko valdomame visureigyje sumontuota visa navigacijos sistema, todėl patyrę vairuotojai ne tik rodo kelią, bet ir diktuoja tempą.
Antrąjį „Nissan Patrol“ pakaitomis su operatoriumi Andriumi Kaušiniu-Samteliu, vairuoju aš.
Kolonos gale – žygio „Baikalas 2011” vadovo Gintauto Babravičiaus ir bendrovės „CG Barakuda“ prodiuserio Audriaus Steikūno vairuojamas „Nissan Patrol“. Jame važiuoja ir G.Babravičiaus anūkė Urtė Babravičiūtė.
Visuose visureigiuose sumontuota radijo ryšio sistema, todėl žygeiviai tarpusavyje bendrauja per racijas – kalbasi ne tik apie žygio tikslus, bet ir, pasakodami istorijas, stengiasi vaikyti nuobodulį ir nuovargį.
Per parą lietuviai įveikė 1400 kilometrų – gerokai daugiau, nei planavo iš pradžių. Tačiau dėl užtrukimo Sizranėje, tenka vytis prarastą laiką.
Pagaliau įvažiavo į Aziją
Išvažiavus iš Sizranės, kraštovaizdis nuolat keitėsi. Pramoninio Toljačio, kuriame gaminami Rusijoje itin populiarūs „Lada“ automobiliai, apylinkės atrodo skurdokai. Keliai ten prasti, itin duobėti, o jais, Čeliabinsko link ir į priešingą pusę – Maskvos link, nenutrūkstama vilkstine važiuoja vilkikai. Vietiniai vilkikus lenkia milžinišku greičiu ir dažnai pažeisdami taisykles – kelkraščiais.
Į trijų vienodų, lipdukais apklijuotų visureigių koloną dažnas atkreipė dėmesį: lietuviams mojavo iš pravažiuojančių mašinų ar net stabtelėję kelkraščiuose.
Itin nustebino lygūs lyg stiklas autonominės Baškirijos respublikos keliai. „Bet baškirai turi naftos, vadinasi, ir pinigų, todėl, matyt, nereikėtų tuo labai stebėtis“, - nusprendė žygio vadovas Gintautas Babravičius.
Dar Baškirijoje pradėjome kilti į ilgas įkalnes, o netrukus prasidėjo ir Uralo kalnai, skiriantys Europą nuo Azijos. Horizonte atsivėrė įstabus peizažas:
Nors ir skubėdami, žygeiviai trumpam stabtelėjo simbolinėje vietoje – prie Miass miesto ženklo. Šis miestas oficialiai atskiria du žemynus, todėl, kirtę liniją, ekspedicijos dalyviai įvažiavo į Aziją.
Taisyklių stengiasi nepažeisti
Čeliabinske laukė pirmoji akistata su kelių milicininkais. Fotografas V.Ščiavinskas, stebėdamas, ką rodo navigacijos prietaisai, neatkreipė dėmesio į miesto ribas žymintį ženklą ir 20 kilometrų per valandą viršijo leistiną greitį (Rusijos gyvenvietėse ir miestuose leidžiama važiuoti 60 km per val. greičiu). Už šį pažeidimą susimokėjo ir pirmąją baudą per šią ekspediciją - 500 rublių (apie 45 litus).
„Tačiau pokalbis su milicininkais buvo draugiškas. Išsiaiškinau, kad važiuojame tikrai teisingu keliu“, - ūpo neprarado „pažeidėjas“.
Rusijoje ekspedicijos dalyviai stengiasi laikytis visų kelių eismo taisyklių. Ne tik dėl to, kad baiminasi baudų, bet ir galvodami apie saugumą. Todėl net greitkeliuose visureigiai nevažiuoja didesniu nei 100 km per val. greičiu. Itin didelės baudos, kiek girdėjo ekspedicijos dalyviai, Rusijoje gresia už ištisinės juostos kirtimą. Dėl šio pažeidimo galima netekti net vairuotojo pažymėjimo.
Žygeiviai jau kirto tris laiko juostas, o pasiekę Irkutską Sibire turės priprasti prie 8 valandų laiko skirtumo su Lietuva.
Didžiausią pasaulyje gėlavandenį ežerą Baikalą apvažiuoti pasiryžusius lietuvius šis nepatogumas gąsdina mažiausiai.
Padavėja pasisveikino lietuviškai
Stabtelėję užkąsti pakelės kavinėje, žygeiviai išgirdo lietuvišką pasisveikinimą: „Laba diena“.
„Medvežja“ (pažodinis vertimas iš rusų k. - meškinės) užeigos padavėja Oksana turi lietuviško kraujo – jos motina yra lietuvė, todėl, išvydusi lietuviškais numeriais pažymėtus visureigius, iškart sumojo, kaip kreiptis.
„Medvežva“ užeigos sienos nukabinėtos paveikslais su meškomis, o ant vienos kabo ir tikras rudosios meškos kailis.
„Tačiau meškų šiose apylinkėse tikrai nėra“, - patikino Oksana. Šių rudakailių ekspedicijos dalyviai gali sutikti prie Baikalo.