Rytai Kambodžos miestelyje Kračyje prasideda įprastai: viešbučio kambaryje išjungi televizorių, su kuriuo burbiančiu vakar užmigai, atlikęs lygiai tiek pat veiksmų, kiek reikėtų į orą pakelti „Boeing“, užkuri vandens šildiklį, ir minutę kitą paguli aukštielninkas vonioje, spoksodamas į lubas, kurios, dievaži nemeluoju, tokios aukštos, kad primena bažnyčią ir pasigaili, jog nėra tapytos freskomis.
Čia karšta. Žadėtas liūčių sezonas mus vis aplenkia. Liesi anoreksiniai šunys nuo kaitros išsišiepę dvigubai daugiau negu mūsiškiai ir lekuoja taip plačiai atidaręs nasrus, jog atrodo, kad lydosi iš juoko.
„Juniai“ po pusryčių mus veža į atokesnius kaimus, kur galiausiai pamatai, ką jie turi omeny, kalbėdami apie skurdą ir ligas.
Kaip taikliai lepteli operatorius Jonas, „savaitgaliui važiuodami prie ežero, mes
pasiimam daugiau daiktų, nei jie užgyvena per visą gyvenimą“.
Jeigu kokosmedžius paverstume pušynais, o ryžių laukus rugių ar miežių laukais, galėtum tai sulyginti su vaizdais, kuriuos chrestomatinėje lietuvių literatūroje piešė visi į socialines kaimo problemas orientuoti devyniolikto- dvidešimto amžiaus pradžios rašytojai.
Tik čia viskas atrodo dar varganiau - jie paprasčiausiai turi mažiau drabužių.
Dažnas ūkis susideda iš ant polių iškelto medinio, kokių 30-40 kvadratinių metrų namuko, būrio vištų, šuns su kate, kelių puodų, tinklo nuo uodų ir hektaro žemės kažkur laukuose.
Tai visas dažno kaimiečio turtas. Plotelis ryžių juos pramaitina didžiąją metų dalį.
Prispyrus reikalui, tėvai papildomai uždarbiauti paleidžia vaikus, kurie gali gauti maisto triūsdami pas labiau prakutusius kaimynus, nusikapstę iki miesto, ar tiesiog išvažiuodami į aplinkines šalis.
Žinoma, yra ir labiau pasiturinčių, įstengiančių išlaikyti vieną kitą buivolą ir paršą. Pastaruosius jie lepina ir neskerdžia. Valgyti mėsą patiems - per didelė prabanga, tad paauginę iki centnerio parduoda, už gautus pinigus vėl dažniausiai prisipirkdami tų pačių ryžių.
Ryžiai čia - visa ko pradžia ir pabaiga. Dėl drėgno klimato ir amžinai pažliugusios žemės sodinami vandenyje jie, ko gero, labiausiai čia tinka, tačiau dažnam kaimiečiui net netopteli į galvą, kad galima būtų pabandyti užauginti ir kitų kultūrų.
Toks linksmas idealistas Pol Potas prieš kelias dešimtis metų apsilankęs
romantiškame kaime staiga nusprendė, jog būtent ten žmogus turėtų jaustis
nesvietiškai laimingas ir, niukindamas automatais, visus tautiečius iš miestų išvarė dirbti laukų.
Dauguma jų, greičiausiai, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką ten turėtų veikti.
Gali būti, klystu, tačiau atrodo, jog tai viena iš priežasčių, kodėl supratimas apie žemės ūkį čia atrodo labai inertiškas ir vienodas. Daugelis vargstančių tieisiog stokoja paprasčiausio kaimietiško apsukrumo ir tyso ant gultų, užuot
paprasčiausiai apsirinkę šiukšles.
Kita vertus, gali turėti kiek nori entuziazmo, tačiau su mažu lopinėliu žemės esi pasmerktas varganai egzistencijai.
Vakar mačiau liūdniausią variantą. Moteris gyvena po stogu, tačiau net
Kambodžos kaimo supratimu, namu to nepavadinsi. Tiesiog turistinės palapinės dydžio bambukinis gultas.
Penki vaikai. Vienas jau miręs nuo širdies ligos, kita nuskendo. Aštuonmetė
mergaitė, įtariama, serga tymais, tačiau vietoj ligoninės, žaizdelėmis nubertomis rankomis mojuoja irklu ir plaukia su broliu tikrinti pigių kinietiškų tinklų.
Tinklai tušti. Man atrodo, kad tokiame drumstame vandenyje tu gyvenime nieko nepagausi, tačiau tyliu. Ji čiauška ir vertėjas išverčia, jog kartais jiems pavyksta ir parsineša namo keletą sprindžio dydžio žuveliokų. Su sauja ryžių tai jau sriuba.
„Juniai“ svarsto, kaip ją paguldyti į ligoninę. Tai sunki užduotis. Iki ligoninės
nuvažiuoti reikia kelių dolerių, ir dažnam tai - dideli pinigai. Gerai. Vaikus galima ten nuvežti, tačiau dažni tėvai vaikus tieisiog pasiima atgal, kol šie dar nepasveikę - kažkam reikia dirbti.
Gali pamatyti vaizdų, kurie tiek juokingi, kiek ir graudūs. Asfaltu motorolerį vairuoja tėvas už nugaros pasisodinęs berniuką, kuris iškėlęs vienoje rankoje laiko į kitą ranką kapsinčią lašelinę. Tai dažna situacija. Tėvas tiesiog neturi laiko laukti ligoninėje, kol baigsis visos procedūros. Jam reikia arti.
Švietimas ir medicinos nepasiekiamumas. Dvi pagrindinės problemos čia.
Ok. Ant manęs jau rėkia kolegos. Turim važiuoti į kitą miestą.
Bet pabaigai - linksmiau. Patarimas: jei būsit Kambodžoje ir pamatysit butelį su etikete „Power whiskey“ - nepirkit. Dėl Dievo meilės - nepirkit, nors jis kainuoja vos dolerį. Gali būti, kad jums ką tik išgelbėjau gyvybę.
***
M.Mikutavičius yra bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyvis. Kartu su televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkute, žinių vedėja Renata Šakalyte, aktore Virginija Kochanskyte ir UNICEF Lietuvos skyriaus vykdomąja direktore Jovita Majauskaite jis Kambodžoje siekia pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria skurdo kamuojamos šalies moterys ir vaikai.