Pirmadienio rytą prie Valdovų rūmų susirinkę žygio dalyviai rūškanais veidais žvelgė į dangų – visiems atrodė, kad sauso siūlo nepalikusi liūtis niekada nesibaigs.
Niekas nepaisikeitė ir atsisveikinus su lietsargiais apsiginklavusia išlydėjusiųjų minia bei padėjus gėlių ant Katedros rūsiuose esančio Barboros Radvilaitės karsto. Į lietpalčius įsisupusių šlapių raitelių kolona pajudėjo Baltarusijos sienos link.
Stebuklas vis dėlto įvyko: ties Vilniaus miesto riba lietaus čiurkšlės virto lašais, o galiausiai nurimo visiškai. „Žygimantas Augustas irgi gausiai apraudojo gražuolės žmonos netektį“, - tarstelėjo vienas žygeivis.
Pirmos dienos maršrutas gana aiškus – turime pasiekti už 43 kilometrų esantį vienkiemį prie Klimkynės kaimo. Raiteliams pagalbos nereikia, todėl su bendrovės „Inchcape“ žygiui duotu visureigiu „Mitsubishi“ lekiame į pirmąją stovyklavietę nelaukdami kolonos.
Tiesa, mūsų kelionės pradžia irgi buvo kupina nerimo, nes išvakarėse ėmė kaisti visureigio variklis. Akylasis vairuotojas Janušas Makievičius netruko pastebėti – įtartinai pabliūškusi viena padanga. Tad remonto dirbtuvėse buvo išspręstos išsyk abi bėdos: pakeista sugedusi aušinimo sistemos detalė ir iš padangos ištraukta vinis.
Pakeliui J.Makievičius dar ištiesė pagalbos ranką Baikalo link skubantiems tautiečiams. Rytą paaiškėjo, kad remontuoti bandyto „Nissan Patrol“ variklio bėdos kur kas rimtesnės – tarpinės keitimas nieko neišsprendė.
Rusiją ne kartą išmaišęs ir būrį draugų turintis J.Makievičius išsiuntė Gintautui Babravičiui dviejų Igorių telefonų numerius: „Jie ne tik padės, bet ir pavaišins“.
Vienkiemis prie Merkio – tikrų tikriausiais rojus tylumą mėgstantiems žmonėms. Kad svetimi čia net neužklysta, liudija durų spynoje styrantis raktas. Žygio iniciatorių Giedrių Klimkevičių pažįstantys vietiniai gyventojai pasirūpino, kad nereiktų lūkuriuoti.
Kartu su mumis visureigiu atvažiavo ir garsusis Alšis. Pakruojo dvare gyvenančiai pirmojo raitelių žygio prie Juodosios jūros įžymybei nesiryžta leisti lydėti kolonos. Mat aršus šuo ėmė puldinėti Lydos plentu važiuojančias mašinas – gynė raitelius.
Važiavimu automobilio tempiamoje žirgų priekaboje ne itin patenkintas Alšis pasižymėjo sodyboje – akimirksniu surijo beveik visus žygeivių pasipjaustytus lašinius. Sugėdintas ir namų vagišiumi išvadintas keturkojis prie maisto nebesiartino ir kantriai laukė raitelių.
Alšis iš sodybos išskuodė, kai kolonai buvo likę dar apie porą kilometrų kelio. Į sodybą keturkojis grįžo išdidžiai bėgdamas priekyje – visiems rodė kelią.
Raiteliams pasiekus sodybą, per tankų debesų šydą išspindo pirmi saulės spinduliai – bus galima išdžiovinti ir drabužius, ir sušlapusį inventorių.
Arklius greta esančioje pievoje pririšę raiteliai pirmiausia apžiūrėjo savo augintinius. Pirmąją žygio dieną ištvermingieji žemaitukai atsipirko keliais nežymiais įdrėskimais.
Kur kas prasčiau jautėsi prie Valdovų rūmų žirgo numestas Antanas Narmontas – jam atsinaujino įsisenėję dešiniojo peties skausmai. Iš Žemaitijos sostinės Telšių kilęs raitelis nesiskundė – patylom susirado ir nurijo tabletę nuo skausmo.
„Įžanga nebuvo sunki. Rytoj laukia gerokai ilgesnis žygis – turime pasiekti Eišiškių piliakalnį, kur numatyta naktigonė su vietos lenkų inteligentija. Teks nujoti per 60 kilometrų“, - sakė žygio sumanytojas G.Klimkevičius.
Kad keturias valandas trukusi 18 dienų žygio preliudija neišvargino, netrukus parodė ir žolę godžiai rupšnoję žirgai.
Po keturiasdešimties kilometrų kelio Artis ir Kaktusas dar turėjo noro vienas kitam kanopomis aplamdyti šonus. Pernelyg arti vienas kito pririštus karštakošius eržilus nuramino skalyti ėmęs ir į mušeikų tarpą šokti nepabūgęs Alšis.