Antrąją žygio dieną orus parūpinantiems kelionių dievams burnoti galėjo nebent didžiausias niurzgla. Nors naktį greta Klimkynės esantį vienkiemį gausiai nuprausė lietus, anksti rytą jau lepino saulės spinduliai.
Pirmieji žygio dalyviai iš palapinių išskubėjo dar saulei net nepakėlus. Keletas raitelių savais žirgais rūpintis pradėjo nuo 5 val. ryto.
Likusieji snūstelėjo ilgėliau, bet nuo persimiegojimo galva neskaudėjo nė vienam – iki 9 val. reikėjo ir sutvarkyti stovyklavietę, ir pašerti, ir pasibalnoti žirgus.
Balnojant ištverminguosius žemaitukus kiekvienam teko ir papildomos gaišaties – laukuviškis Vaidotas Digaitis visus raitelius aprūpino storais iš avies vilnos nuveltais pobalniais. Jie saugo nuo žaizdų žirgų nugaras.
V.Digaičio pažintis su Žemaitijoje gyvenančiu vilnos vėlimo meistru prasidėjo gerokai seniau. Iš pradžių raitelis užsisakė avies vilnos paklotą, kurį pernai vežėsi į pirmąjį žygį prie Juodosios jūros.
„Sužinojęs, kad vėl išvykstame, šįsyk meistras paskambino pats. Nors buvo likusios vos keturios dienos, jis vis tiek spėjo iš šiurkščiavilnių avių vilnos nuvelti paklotą. Paskutinį vakarą Laukuvoje sukarpiau audeklą“, - kruvinomis pūslėmis nusėtas rankas rodė raitelis.
V.Digaičio pastangos nenuėjo veltui. Nors antradienio žygis užtruko net 8 valandas, o įveikti teko per 60 kilometrų, ant žirgų nugaros nebuvo nė menkiausios žaizdelės.
„Paklotai pasiteisino šimtu procentų“, - po varginančios žygio dienos nusišypsojo žirgus apžiūrėjusi gydytoja Lina Petrylienė.
Ji džiaugėsi ne tik puikiai dar vieną kelionės dieną išlaikiusiais žirgais, bet ir vaizdingu Rūdininkų girią kirtusiu maršrutu. Pušynais joti buvo vienas malonumas.
„Svarbiausia, kad pirmąją dieną nepersitempėme, šiandien žirgams davėme didelį krūvį, o rytoj vėl bus lengviau – numatyta vos 30 kilometrų kelionė. Geriau ir nesugalvosi“, - kalbėjo į stovyklavietę greta Eišiškių esančioje piliavietėje atjojusi L.Petrylienė.
Į piliavietę atjoję žygeiviai netrukus sulaukė svečių – pasirodė nemenkas būrelis vietinių gyventojų, savivaldos atstovų, koncertą surengė lenkų bendruomenės kolektyvas.
Valdovų meilės keliu traukiantys žygio dalyviai pagaliau sulaukė ir gerų žinių iš sostinės – Baltarusijos ambasada pagaliau visiems išdavė vizas. Nerimo buvo, nes Gintaro Kaltenio pasą teko užsakyti naują, nes baltarusiams neįtiko įplyšęs vienas puslapis. „Neįtikėtina, bet pasų poskyryje išdavė naują per trejetą valandų“, - džiaugėsi žygeivis.
Iki antradienio popietės dėl dokumentų ramus galėjo būti tik vienas garsiausių žygio dalyvių Alšis. Pernai Baltarusijoje prie raitelių prisijungęs keturkojis aprūpintas ne tik pasu, bet ir visais būtinais skiepais. Tiesa, neaišku, ar dokumentų išvis prireiks – Alšis linkęs sienas kirsti pagal jam vienam suprantamą tvarką.
Eišiškių piliakalnyje sulaukėme ir dar vienos geros žinios – nuo šiol kasdien žygio virėjas Saulius visus lepins karštu maistu. Pirmas dienas jis dėl organizacinių reikalų gausos prie puodų plušėti neturėjo laiko. Komanda pasipildė ir dar viena nare – iki šiol sostinėje žygio reikalus tvarkiusia Egle.
Tad trečiadienio rytą į Baltarusiją įžengs dar gausesnis būrys.