Tankūs beržynai ir neįžengiami mišrūs taigos miškai, skurdūs, apšiurę ir itin netvarkingi kaimai ir miestai – ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai pradeda pažinti Sibirą. Iki Irkutsko liko vos keli šimtai kilometrų, o nuo jo žygeivių tikslas – Baikalo ežeras – jau ranka pasiekiamas.
Nuo Novosibirsko iki Krasnojarsko viename iš trijų lietuvių valdomų „Nissan Patrol“ visureigių važiavęs rusas Dmitrijus įspėjo: dalį maršruto iki Irkutsko teks įveikti itin prastais keliais.
Novosibirsko visureigininkų klubo narys prie mūsų prisidėjo tuomet, kai, pasiėmę į šį milijoninį Sibiro miestą atskridusius dar žygio draugus, paskambinome reklamoje nurodytu telefonu, prašydami visureigininkų klubo pagalbos ieškant „Nissan Patrol“ variklio bloko tarpinės ir galvutės.
Dima prieš savaitę su draugais važiavo prie Baikalo, todėl papasakojo apie kelio į Irkutską ypatybes.
„Vis dar laukiu blogo kelio, todėl nežinau, kada būsime Irkutske“, - pareiškė žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas, kai jau buvome gerokai nutolę nuo Krasnojarsko.
Išleidę Dimą, kelis šimtus kilometrų važiavome normaliais keliais: vienur – lygiais lyg ledas, kitur - prastesniais ir labiau duobėtais, bet visur – bent jau asfaltuotais.
Tačiau įveikus du trečdalius kelio – apie 1000 kilometrų - nuo Novosibirsko pasirodė ne tik Sibirui įprasti peizažai, bet ir važiuoti itin nemalonūs keliai.
Teko ryti kelio dulkes
Taišete, kuris iš pradžių sudaro įspūdį, kad yra kaimas, nes jame daugiausia – neaukštų medinių trobų, bet yra nemenkas Sibiro miestas, nuo Transibiro magistralės atsiskiria Bamo magistralės atšaka.
Transibiro magistrale rieda krovininiai ir keleiviniai traukiniai maršrutu Maskva – Vladivostokas. Bamo magistralė kyla virš Baikalo, kol galiausiai Tyndoje abi šakos vėl susijungia.
Už Taišeto kurį laiką dar važiavome asfaltuotu plentu, kol galiausiai pasiekėme tą blogąjį kelią, apie kurį pasakojo buvęs mūsų bendrakeleivis Dima.
Daugiau kaip 100 kilometrų su nedidelėmis pertraukomis kratėmės žvyrkeliais, važiuojant kuriais į akis, ausis ir nosį lindo dūmų debesys.
„Tokiais keliais pavažiavus porą šimtų kilometrų, galima priprasti“, - nusijuokė žygio „Baikalas 2011” vadovas Gintautas Babravičius.
„Mongolijoje visi keliai tokie“, - paantrino vienas ekspedicijos narių, patyręs keliautojas Edmundas Jonikas.
Aplink Baikalo ežerą trauksiantys žygeiviai užsuks ir į Šiaurės Mongoliją, kurioje, paminėdami lietuvių tremties 70-metį, mėgins paieškoti ten buvusio lietuviško lagerio liekanų.
Skurdas itin bado akis
Sibire stebina du dalykai: gamtos didybė ir skurdas. Akis neišmatuoja neaprėpiamų taigos plotų: mišrių miškų, kuriuose dominuoja beržai, eglės ir pušys. Juose gausu žvėrių ir lengva pasiklysti, nes gamtovaizdis beveik nesikeičia.
„Taigoje galioja geležinė taisyklė: pasiklydai – sėdėk vietoje ir lauk pagalbos, kitaip niekas tavęs neberas per amžius“, - paaiškino Sibire jau buvęs E.Jonikas.
Skurdas bado akis kiekviename kaime ir net didesniuose miestuose: mediniai namai apšiurę, atsilaupiusiais dažais, kiemuose želia piktžolės.
Net Taišente, pro kurį žygeiviai pravažiavo ieškodami degalinės, gausu neasfaltuotų kelių.
Kaimų gatvėmis vaikšto karvės ar ožkos, cypsi viščiukai.
„Pirkite aviečių, - prie pravažiuojančių lietuvių pristojo pakeliui sutiktas berniukas. - Prašau, prašau, pirkite“, - maldavo bėgdamas paskui visureigius. Tačiau nedidelės stiklinaitės dulkėtų aviečių kaina – 100 rublių (apie 9 litus) – mums pasirodė per didelė.
Pakeliui pamatėme ir dar vieną įdomybę: šalikelėje arbatą pardavinėjantį rusą. Pasistatęs virdulį, vadinamąjį „samavarą“, jis siūlė sustoti ir atsigerti karštos arbatos.
Ieško tėvų tremties vietos
Nors pagal pirminį planą žygeiviai Irkutską turėjo pasiekti trečiadienį paryčiui, vis dėlto nuspręsta taip neskubėti.
Kadangi su mumis važiuoja Feliksas Andriušiūnas, kurio tikslas – aplankyti tėvų tremties vietą pora šimtų kilometrų iki Irkutsko – Zalarių miestelį, nesinorėjo į jį nuvažiuoti naktį ir paskui lėkti į Irkutską.
Todėl nutarta dar važiuoti kelias valandas, o paskui ieškotis nakvynės pakelės motelyje ir ankstų trečiadienio rytą pratęsti kelionę, būtinai užsukant į mūsų bendrakeleiviui svarbią vietą – Zalarius.