Sauja iš Lietuvos atsivežtos žemės, kurią į Zalariankos upę išbėrė Feliksas Andriušiūnas – jo duoklė prieš šešis dešimtmečius jos pakrantėmis vaikščiojusiems tėvams – Valerijai ir Jonui. Septynerius metus jie praleido tremtyje Sibire. Valerija dirbo Zalarių grūdų sandėlyje, Jonas - staliumi-dailide. Su ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviais didžiausio pasaulyje gėlavandenio ežero link traukiantis F.Andriušiūnas negalėjo praleisti progos pakeliui užsukti ten, kur Josifo Stalino pakalikai kažkada per prievartą išvežė jo tėvus.
Pastarąsias kelias dienas žygeiviai Baikalo link jau buvo pamiršę, ką reiškia miegoti lovoje. Dieną naktį jie kratėsi duobėtais Rusijos keliais ir žvyrkeliais, trumpam nusnūsdami urzgiančiame visureigyje. Nuo Vilniaus jie jau nuvažiavo 6000 kilometrų, daugumą jų – beveik be poilsio.
Kai sugedo vieno iš trijų Baikalo ežero link traukiančių „Nissan Patrol“ variklis, jie buvo priversti tris paras laukti Sizranėje, kol vėl galės judėti pirmyn, todėl stengėsi pasivyti prarastą laiką ir lėkė beveik be sustojimo.
Tačiau pastaroji naktis buvo kitokia: pakeliui į Irkutską žygeiviai nutarė užsukti ir į Zalarius, kuriuose kažkada susipažino ir susituokė Valerija Vapsvaitė ir Jonas Andrišiūnas – tremtiniai iš Lietuvos, ekspedicijos dalyvio F.Andriušiūno tėvai. Felikso pavardė kitokia nei jo tėvo, nes buvo supainiota pildant metrikus.
Plėšė iš turtingųjų, atidavinėjo vargšams
Irkutską žygeiviai būtų pasiekę trečiadienį paryčiui, Zalarius – vėlyvą naktį, todėl nutarė taip neskubėti ir antradienį, jau gerokai po vidurnakčio, nakvynės ėmė ieškotis Zima kaimelyje už kelių dešimčių kilometrų nuo Zalarių.
„Motelis“, prie kurio nuvežė taksi vairuotojas, buvo paprasčiausias bendrabutis – tamsiais langais ir dar tamsesnėmis prieigomis. Laiptinėje irgi nedegė šviesos, išskyrus ketvirtąjį aukštą, kuriame ir įrengtas vadinamasis „motelis“.
Tačiau nepatogumai ir niūri aplinka žygeivių nejaudino – visiems rūpėjo tik kuo greičiau išsitiesti lovose. Nesvarbu, kad tik kelioms valandoms. Svarbiausia, kad ne besikratančiame visureigyje.
Ankstų rytą keliautojai jau bruzdėjo prie automobilių, skubėdami į Zalarius, kuriuose juos priėmė miestelio meras, o itin kalbi Zalarių krašto muziejaus direktorė Galina Makogon pasakojo istorijas apie čia ištremtus lietuvius ir pačius Zalarius.
Miestiečiai mėgsta porinti legendą apie plėšiką Kostią Zamanščikovą, kuris buvo tarsi Robinas Hudas – plėšė iš turtuolių ir atidavinėjo vargšams. Tarp Robino Hudo ir Kostios Zamanščikovo skirtumas tik tas, kad pirmasis – išgalvotas, o antrasis – iš tiesų gyveno ir buvo nužudytas 1925 metais.
Lietuvos istorijos pėdsakai
Zalariuose iki šiol veikia grūdų sandėlis, kuriame prieš šešis dešimtmečius dirbo F.Andriušiūno motina Valerija su seserimis. Tiesa, sandėlis dabar atrodo gerokai apleistas ir veikia ne visu pajėgumu.
Apleistas atrodo ir miestelis – negrįstomis, purvinomis gatvėmis, pakrypusiomis trobomis.
Tačiau Zalariai reikšmingi Lietuvos istorijai: per kruopščiai apgalvotas stalinistinio režimo operacijas į šio miestelio apylinkes buvo ištremta apie 200 lietuvių šeimų.
F.Andriušiūnas pasimeldė prie lietuviško kryžiaus jau nebeegzistuojančiose kapinėse – dar 1965 metais jos buvo uždarytos, o artimiesiems prisakyta išsivežti palaikus. Tačiau ne visi tai padaryti įstengė.
Šiose kapinėse palaidota ir nemažai lietuvių tremtinių. Didžiausias kapinių kryžius irgi stovėjo ant lietuvio kapo – jis buvo toks aukštas, kad buvo matyti iš tolo. Ant kokio tremtinio kapo buvo pastatytas šis kryžius, niekas nežino, bet jis taip tvirtai įmūrytas į betoną, kad iki šiol niekas negali jo išrauti.
Galiausiai F.Andriušiūnas nusileido prie Zalarankios ir į jos vandenis įbėrė saują lietuviškos žemės, pasimelsdamas už tuos, kuriems pavyko laimingai pasiekti namus ir tuos, kurie iš tremties nebegrįžo.
Vieni – į ekskursiją, kiti – tvarkyti reikalų
Palikę Zalarius, žygeiviai patraukė Irkutsko link, nuo kurio iki Baikalo ežero – mažiau nei 100 kilometrų. Juos įveikti ekspedicijos dalyviai ketina ketvirtadienį, kai baigs dėlioti paskutines žygio smulkmenas Irkustke. Prieš kelionę aplink Baikalo ežerą dar būtina patikrinti visus tris „Nissan Patrol“ automobilius ir nusipirkti maisto.
Žygio vadovas Gintautas Babravičius dar spėjo pabendrauti ir su Irkutsko valdžia.
Irkutskas – milijoninis miestas, pačiame Rusijos centre. Nors oficialiai skelbiama, kad mieste yra 640 tūkst. gyventojų, čia gyvena apie milijonas žmonių. Nepriskiriami oficialiajam skaičiui – kinai nelegalai, Irkutske turintys savo kvartalą, į kurį negali įžengti joks pašalinis.
Nors kvartalas, kuriame veikia kazino, barai, restoranai ir kitos įstaigos, neturi jokių sienų, jame pastebėtas pašalinis būtų paprasčiausiai išvarytas.
Per Irkutską teka Angara, o miestą lygiai prieš 350 metų įkūrė kazokai. Nemažai namų išlikę dar nuo caro Ivano Žiauriojo laikų. Šie namai – miesto vertybė ir jie vežami restauruoti: lentos sužymimos, išrenkamos, restauruojamos ir vėl surenkamos.
Pagrindinė miesto gatvė dabar vadinama Karlo Marxo, o kažkada buvo Didžioji. Visi namai šioje gatvėje statyti dar carinėje Rusijoje ir juose kažkada gyveno bajorai, savo prekes siūlę pirkliai.
Ekskursijai po Irkutską laiko rado tik dalis iš 12 žygeivių, ekspedicijos vadovai rūpinosi kitais reikalais: G.Babravičius tvarkė įvairius reikalus telefonu ir kompiuteriu, autoūkio vadas Vaidotas Marozas ir stovyklos viršininkas bei maistininkas Edmundas Jonikas krapštinėjosi aplink visureigius.
Ketvirtadienio popietę žygeiviai turėtų pasiekti Baikalą, kurį tikisi apvažiuoti ratu. Tam sutrukdyti gali net smulkmenos, todėl būtina apsidrausti nuo netikėtumų.