Trečia žygio diena prasidėjo įprastu ritmu. Dar net saulė nebuvo pakilusi, o pirmieji raiteliai atsikėlę nuskubėjo prie Eišiškių piliavietės papėdėje besiganančių žirgų. Naktį 13 žirgų bandą saugojo Antanas Narmontas, Jonas Plūčas ir, aišku, Alšis. Pramankštinę žirgus ir papusryčiavę žygeiviai 9 val. 30 min. įjojo į Eišiškių pasienio punktą. Maloniai Lietuvos sienos sargų ir muitininkų sutikti žygeiviai po kelias minutes trukusių formalumų kiek paniuro, kai kolona pasiekė Baltarusijos pusėje esantį postą.
Apie raitelius iš anksto žinoję baltarusiai pasieniečiai vis tiek pateikė staigmeną: skėstelėjo rankomis – negalės per sieną praleisti koloną lydinčių automobilių.
„Mes dirbame pagal supaprastintą tvarką, todėl jums teks grįžti iki Šalčininkų. Ten – didesnis postas“, – paaiškino pamainai vadovavęs kapitonas.
Žygeiviams teko pasidalinti į dvi dalis: balsingojo Alšio lydimi raiteliai pajudėjo Rodūnės link, o visureigis ir mikroautobusas nurūko į Šalčininkus.
Įpusėjus kelionei, pasipylė nemalonių staigmenų virtinė. Mikroautobusą vairavęs virėjas Saulius Skruibis stabtelėjo šalikelėje pranešti, kad kuro bakas netrukus bus tuščias. Žygeivių daiktų prigrūsta mašina į žvyruotą šalikelę įsuko truputį per daug, todėl netrukus ji pavojingai pasviro. Negelbėjo ir tai, kad mikroautobusas varomas visais keturiais ratais.
Dukart nutrūkus prie visureigio pririštam sintetinio pluošto lynui, į pagalbą suskubo pro šalį važiavusio sunkiasvorio automobilio vairuotojas. Tačiau nuvažiavus vos kilometrą „Ford“ variklis prarijo paskutinius dyzelino lašus ir nutilo.
Šalčininkų degalinėje nusipirkti talpą degalams – neįmanoma užduotis, todėl teko aplėkti net tris parduotuves. Į Šalčininkų postą įvažiavome tik vidurdienį.
Lietuvos pasieniečiai neskubėjo, nors ir aiškinome jiems apie ties Rodūne laukiančią alkanų žygeivių koloną. Kol susitvarkėme formalumus, užgaišome 43 minutes. Tačiau netrukus susidūrę su baltarusišku popierizmu vėžlio žingsniu dirbusių tautiečių mintyse teko atsiprašyti.
Pildydami įvairias pažymas, blankus ir vaikštinėdami nuo langelio prie langelio užtrukome iki 15 val. 20 min. Per tiek laiko spėjo pasikeisti ir oras – po kepinančios kaitros tapo nebemaloniai vėsu.
Įvažiavus į Baltarusijos teritoriją, dangus prakiuro, o mūsų ekipažas krimtosi, kad raiteliai liko be pietų – mat visas virėjo suruoštas maistas buvo sudėtas visureigio priekaboje.
„Lėkite į Vosyliškes, ten įkursime stovyklavietę“, – pakeliui atskriejo SMS žinutė iš alkanų žygeivių.
Vosyliškių degalinėje laukė dar viena staigmena. Ten paaiškėjo, kad užsieniečiams draudžiama mokėti už degalus baltarusiškais „zuikučiais“. Negelbsti ir rusų kalbos žinios – užsieniečiai privalo mokėti tik valiuta.
Neliko nieko kito, tik traukti iš piniginės eurus – iki kitų degalinių toloka, net keliasdešimt kilometrų. „Nieko neišsigalvoju, tokia tvarka galioja jau porą mėnesių – mūsų šaliai reikia valiutos“, – paaiškino grąžą smulkiais „zuikučiais“ atidavusi operatorė.
Sužavėjo nedidukas pedantiškai sutvarkytas Vosyliškių miestelis. Nušienautos pakelės, dailiai nudažyti namai, išpuoselėtos tvoros ir gėlynai – prikibti nebuvo prie ko. Net degalinę puošė keli didžiuliai vazonai su svyrančiomis žiedų šakomis.
Netrukus į Vosyliškes įjojo ir pavargusių žygeivių kolona. Laukuose skintų žalių kukurūzų burbuolių, obuolių ir smalsuolių dovanoto arbūzo per dieną tevalgę raiteliai netrukus pasiekė netoliese esantį tvenkinį. Čia ir nutarta įkurti trečią stovyklavietę.
Trečiadienį vietoj planuotų 30 kilometrų žygeiviai įveikė kone dukart ilgesnį kelią.
Nors važiuojant automobiliais lietus pylė didžiąją dienos dalį, Fortūna šyptelėjo – raitelius lietus merkė vos pusvalandį.
„Pavargę, bet sveiki“, – jėgų šypsotis dar turėjo gydytoja Lina Petrylienė. Jos pagalbos prireikė Gerdos Janeliūnaitės eržilui Topazui ir Česlovo Marcinausko numylėtinei Žygai – šių žirgų nugaras teko patepti gydančiais tepalais nuo nutrynimų.
Gydytoja pasirūpino ir ištikimuoju Alšiu, kuris gimtosios Baltarusijos keliais trečiadienį skuodė nepaisydamas įpjautos ir kraujuojančios kojos skausmų. „Alšis ketvirtadienį tikrai nebebėgs, jam teks pasivažinėti mašinoje“, – tvirtai pasakė L.Petrylienė.
Kur kas prasčiau klostėsi reikalai ieškant interneto. Lietuviška mobiliojo interneto kortelė neveikė, todėl ketvirtadienį teko ieškoti artimiausio pašto.