Daugiau kaip savaitę, daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų jie kratėsi urzgiančiuose visureigiuose duobėtais, dulkėtais ir lygiais Rusijos keliais. Tiek vargti vertėjo ir dėl to pusvalandžio, kurį ekspedicijos „Baikalas 2011“ dalyviai praleido ant Danties kyšulio krašto ar dėl maudynių didžiausiame pasaulio gėlavandeniame ežere.
Žygis pagaliau įgauna pagreitį – dvylika lietuvių trimis „Nissan Patrol“ visureigiais jau patraukė aplink Baikalą, kurio apylinkėse kelių kai kur tiesiog nėra.
Baikalo ežerą žygeiviai pasiekė vėlų ketvirtadienio vakarą, kai paskutinis keltas į Olchono salą jau tolo nuo kranto. Prieplaukoje tik klykavo žuvėdros ir kirai, į krantą daužėsi bangos, šėlo vėjas.
„Vyručiai, ar nėra kaime policijos?“ – prie mūsų stabtelėjo „Lada“ vairuotojas „su kvapeliu“.
Surikiavę visureigius į eilę, keliautojai čia pat, prieplaukoje, ir pavakarieniavo, o paskui sugulė miegoti – kas ant tilto, kas pakrantėje išsibarsčiusių kavinių priebučiuose, o kas liko visureigiuose, kurie pastarąją savaitę buvo tapę visų namais.
Žygis aplink Baikalą prasidėjo Olchono saloje ankstų penktadienio rytą, kai pusę aštuonių priplaukė pirmasis keltas.
Sunku nupasakoti jausmą, kuris apima nuo kelto denio žvelgiant į žydrą Baikalo vandenį, ežero iškyšulius ir pusiasalius.
„Nerealu“, – tik tiek sugebėjo ištarti jauniausia žygio dalyvė, 15-metė Urtė Babravičiūtė.
Delikatesas – pūdytas omulis
Pirmasis sustojimas atsigerti kavos – Olchono saloje esančiame Chužyro kaimelyje. Plūkto smėlio gatvėse mediniai namai pakrypę, apšiurę, seniai dažyti.
Namų sienose – nedidelės kvadratinės skylės, pro kurias įpilamas vandens išvežiotojų atgabentas gėlas vanduo – kaimelyje nėra vandentiekio ir šulinių, kurių iškasti dėl požeminio akmens sluoksnio paprasčiausiai neįmanoma.
Į Chužyrą stalinistinis režimas buvo ištrėmęs nemažai lietuvių, jie, kaip ir vietiniai, dirbo žvejybiniuose laivuose ar miškuose.
Žuvininkystė – iki šiol pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis. Kiekvienam atvykėliui Olchono salos gyventojai pirmiausia pasiūlo omulio – tik Baikale gyvenančios žuvies: karštai ir šaltai rūkytos, vytintos. Tačiau didžiausias delikatesas, anot olchoniškių, – omulis „su kvapeliu“, tai yra pūdytas, bet tokio nusipirkti neradome.
Nors Olchono kaimai atrodo vargingai, jie save laiko kurortais: prekeiviai pakelėse siūlo suvenyrų, o maisto parduotuvėse kainos kartais peržengia sveiko proto ribas.
Vaizdai gniaužia kvapą
Pravažiavę Chužyrą smėlėtais keliais patraukėme į salos šiaurę – Danties kyšulio link. Iš pradžių teko kilti į itin stačias įkalnes ir leistis nuo tokių pat nuokalnių, paskui kratytis spygliuočių – pušų ir maumedžių – miško keliukais, išraizgytais šaknimis ir kai kur itin duobėtais.
Pakeliui sutiktos dvi prancūzės su kuprinėmis ant pečių paprašė pavėžėti apie 10 kilometrų iki kyšulio. Jos keliauja traukiniais, pėsčiomis arba autostopu: tris savaites ketina praleisti Sibire Rusijoje, dar tris – Mongolijoje.
Danties kyšulys – įspūdinga vieta. Nuo jo atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Baikalo platybes: iš visų pusių ežerą supa kalnai: pietvakariuose Primorės, rytuose – Ulan Burgasio, vakaruose – Primorės kalnagūbris, šiaurės vakaruose – Baikalo kalnagūbris, šiaurės rytuose – Barguzino kalnagūbris, pietuose – Chamar Dabano kalnagūbris.
Į Baikalą įteka 336 upės, o išteka tik Angara, kurios plotis ties ištakomis siekia apie 2 kilometrus.
„Čia dar ir aukso radau, – šyptelėjo verslininkas Vytenis Rasutis ir parodė žėrutį. – Galėtume nusipirkti asmeninius lėktuvus ir keliauti jais, o ne visureigiais.“
Ant Danties kyšulio – šventos buriatų vietos, kurias, atsižvelgdami į vietovės skleidžiamą energetiką, parenka šamanai. Tose vietose pastatyti spalvotais kaspinais nukabinėti „medžiai“, į krūveles sukrauti akmenys – buriatai tiki, kad tai padeda prisišaukti sėkmę. Buvusioje Sovietų Sąjungoje buriatai buvo vieninteliai budistai.
Pietauti stabtelėjome paplūdimyje prie Baikalo. Nors jis laikomas vienu šalčiausių pasaulio ežerų, dauguma žygeivių išdrįso išsimaudyti. Pakrantėje vanduo nėra stingdantis, tik sunku prasibrauti iki smėlėto dugno per slidžius ir aštrius akmenis.
Degtinės – visas puodelis
Pakeliui iš salos Charancių kaime išvydome buriatiškas vestuves. Apie 400 svečių suko ratelį ir dainavo buriatiškas dainas, nors dauguma tarpusavyje kalbėjosi rusiškai.
Jaunavedžiai kūrė laužą – ilgo bendro gyvenimo simbolį, į kurį metė dieviškąją žolę, buriatiškai vadinamą „gan gan“. Paskui jaunavedžiams liepta laužą perlipti – buriatai tiki, kad dieviškosios žolės dūmai apvalo žmogaus sielą.
Su žygeiviais keliaujantis operatorius Andrius Kaušinis – Samtelis iš karto atsidūrė linksmybių sūkuryje: vestuvininkams sukant ratelį, atsistojo į jo vidurį. Netrukus operatorius buvo pavaišintas puodeliu degtinės. Iš mandagumo tik gurkštelėjęs, Samtelis buvo paragintas išgerti visą puodelį, kitaip įžeisiąs šeimininkus.
„Tiek daug degtinės vienu mauku gerti dar niekada neteko“, – purtėsi operatorius.
Šeštadienio rytą žygeiviai turėtų pasiekti neasfaltuotus Baikalo apylinkių kelius. Jais ir bekelėmis lietuviai aplink Baikalą ketina nuvažiuoti 2 tūkst. kilometrų.