Ketvirtą dieną žygeiviai užsibrėžė pasiekti Nemuno ir Želvos santakoje esančius Mostus. Šiame Trakų vaivadijai priklausiusiame mieste XVI a. ne kartą susitikimus rengė Radvilos. Čia nakvojo ir gedintis Žygimantas Augustas, lydėjęs į Vilnių vežamus Barboros Radvilaitės palaikus. Iš Vosyliškių pasiekti Nemuno pakrantę – ambicingas siekis, nes iki jos per 60 kilometrų kelio. Todėl ir žygeivių diena prasidėjo labai anksti. Diena žadėjo būti itin karšta, bet saulė švietė vos kelias valandas, o ją netrukus užklojo storas debesų sluoksnis.
Stovyklą sutvarkęs raitelius lydintis personalas pirmiausia nuskubėjo į Ščiutiną. Šio miestelio pašte tikėjomės pagaliau gauti prieigą prie interneto. Be to, žirgams techninę pagalbą teikiantis kalvis Pavelas mūsų paprašė nupirkti keletą grąžtų.
Mikroautobusu važiuojantys vaikinai gavo kitą užduotį – aprūpinti žygio dalyvius šviežiomis daržovėmis. Šią užduotį jie atliko nepriekaištingai: į stovyklavietę atvežė kelias didžiules dėžes su prinokusiais pomidorais ir šviežiomis bulvėmis.
Visureigiu pasiekę Ščiutiną pirmiausia nulėkėme į paštą. Jį rasti nesunku – pastatas visiškai greta įspūdingo dydžio Lenino paminklo. Ir gatvės pavadinimas nesunkiai nuspėjamas – to paties Lenino.
Pašte buvo nusidriekusi ilgoka eilutė. Dauguma bandė susimokėti už laidinį telefoną, o eilė visiems klientams bendra. Valandos prie kompiuterio kaina netgi juokinga – 1000 baltarusiškų „zuikučių“ (apie 36 centus).
Kur kas keisčiau pasirodė, tai kad reikėjo pateikti asmens dokumentą. „Apskaičiuokite laiką, nes norint pratęsti reikės pakartoti visą procedūrą“, – įspėjo darbuotoja.
Netrukus jos vos neištiko šokas, kai išvydo mus traukiant kompiuterius iš kuprinių. „Dirbkite tik mūsų kompiuteriais!“ – pareikalavo paštininkė, net negirdėjusi paaiškinimų, kad tenorime į laikmenas įsirašyti nuotraukas ir užbaigti rašyti tekstą.
Netrukus į kabiną atskubėjo pilku kostiumu vilkintis vyriškis – jį telefonu iškvietė sunerimusi paštininkė. „Ką veikiate, vaikinai? – nenustojo šypsotis jis, smulkiai išklausinėjęs apie žygį ir siunčiamą informaciją. – Nieko nieko, tęskite.“
Kas buvo šis vyriškis, nuspėti buvo nesunku. Įtarimus patvirtino iškalbingas faktas: vidurdienį išsiųstas tekstas su pluošteliu nuotraukų redakciją pasiekė tik po 10 valandų. Per tiek laiko neskubant buvo galima nuvežti laikmeną į Vilnių ir sugrįžti.
Po pašte praleistų beveik poros valandų išėjome dar labiau nustebę, nes darbuotoja kruopščiai suskaičiavo, kiek pinigų neišnaudojome už interneto prieigą, ir atidavė grąžą.
Vakare mūsų laukė dar viena staigmena. Raitelius lydinčiam personalui niekaip nesisekė rasti kokios laukymės prie Nemuno, kur galėtų pasiganyti 13 žirgų, tilptų keturios palapinės ir pora automobilių.
Laikas tirpte tirpo, kai staiga lyg iš po žemių atsirado gelbėtojai su baltais „žiguliais“. Civiliai apsirengę vyriškiai prisistatė milicijos darbuotojais ir pasiūlė pagalbą. Per kelias minutes pareigūnai išaiškino, kur galime rasti vietą stovyklai.
„Užsirašykite ir mano asmeninį telefoną, jei kas nutiktų“, – paslaugiai pasiūlė Vitalijumi prisistatęs vyriškis.
„Ne ne, baltarusių milicija kyšių neima“, – nusijuokė kitas pareigūnas, išgirdęs pasiūlymą paragauti lietuviško alaus.
Vieta stovyklai pasirodė beveik ideali – keli kilometrai nuo miesto apleista sodyba su didžiule dobiliena.
Baltarusijoje nėra problemų norint leisti arkliams pasiganyti kokioje nors pievoje, nes šioje valstybėje privačios nuosavybės prie vandens telkinių nėra.
Jei kam ir kiltų kokių klausimų, žygeivius gelbėtų Baltarusijos ambasadoriaus išduotas raštas, kuriame prašoma padėti valdovų meilės keliu keliaujantiems lietuviams.