Kazachiškai alma reiškia obuolys, taigi buvusią Kazachstano sostinę ir didžiausią šalies miestą Almatą galima vadinti obuolių miestu. Birželio pabaigoje obuolių sezonas jau prasidėjęs: jie nedidukai, saldūs ir pigūs. Obuolių miestas sostinės titulo neteko 1998 m., nusprendus ją steigti šiauriau esančioje Astanoje, tačiau gyvenimas čia verda taip tarsi Almata vis dar būtų sostinė. Beje, skrydis iš Rygos į šį miestą pigesnis nei į Astaną.
Šiam miestui - tik pusantro šimto metų, tačiau jis nesukurtas tuščioje vietoje. Viduramžiais gyvenvietė, pavadinimu Almatu, buvo vienas Šilko kelio centrų. Vėliau čia buvo rusų armijos tvirtovė. XIX – XX a. Almata tapo tremties vieta, o garsiausias tremtinys – komunistas Levas Trockis.
Almatoje nerasime jokio senamiesčio, čia beveik nėra įspūdingų architektūros paminklų, tačiau yra gausybė parkų, fontanų, rožynų ir kavinių. Apie sovietinę praeitį byloja miesto centre stūksantys aptriušę daugiabučiai, tačiau juose įsikūrusios blizgančios parduotuvės ir restoranai.
Prabangių automobilių paradas
Jei atvažiuoji į Kazachstaną ir pamatai tik Almatą, gali išsivežti įspūdį, kad ši šalis itin turginga. Prabangių automobilių skaičiumi Almata drąsiai gali rungtis su Maskva. Regis, populiariausias automobilis “Lexus” džipas. Bepigu – benzinas kainuoja nuo 1 iki 2 Lt.
Kalnai ir ežerai
Almatai nepakartojamo žavesio suteikia visai šalia jos stūksantys Tian Šanio kalnai. Kone iš kiekvienos miesto vietos gali grožėtis snieguotomis viršūnėmis. Kalnai taip pat padeda orientuotis klaidžiame mieste. Pasimetus visada reikia prisiminti, kad kalnai pietuose ir visas miestas iš šiaurės į pietus kyla nuo 650 iki 950 metrų virš jūros lygio.
Žiemos sporto mėgėjams Almata – tobulas miestas. Vos už 20 km galima pasiekti Medeo čiuožyklą ir čiuožti pačiūžomis. O dar kiek aukščiau – ir svarbų slidinėjimo kurortą, pavadinimu Chimbulaką. Slidinėjimo sezonas čia tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio.
Nors Almatoje tvoskia daugiau nei 30 laipsnių karštis, kalnuose tenka suptis į megztinį. Vietiniai skundžiasi, kad pastaruoju metu sugedo klimatas – kalnuose nebūna dienos be lietaus, dažna kruša, siaučia uraganai. Kelios dienos prieš tai siautė audra, išvertusi galybę medžių, buvo ir žmonių aukų.
Taip pat netoli Almatos kitame slėnyje kalnų lėkštėje tyvuliuoja įstabus didysis Almatos ežeras. Į jį suteka kalnų upių vanduo, kuris vėliau tiekiamas miestui. Kitoje ežero pusėje – jau Kirgizija.
Kad ežerą pasiektum, reikia užkopti į 2,5 km aukštį. Tai galima padaryti pėsčiomis nueinant 15 km arba susirasti kazachstanietį, kuris užvežtų savo džipu.
Mes renkamės savo kojas ir patiriame tai, ką vietiniai pavadino pagedusiu klimatu – lietų, krušą, kurtinančius žaibus ir stiprų vėją. Bet nepasiduodame ir ežerą pasiekiame.
Planavome nuo ežero dar palypėti aukštyn ir pasigrožėti juo nuo viršūnių, tačiau mūsų planus sujaukia audra. Susirandame prieglobstį vamzdyje po keliu. Dangus grūmoja kelias valandas – siunčia griaustinį, žaibus, krušą ir nė neplanuoja nustoti, o mūsų vamzdį semia vanduo.
Išgirstame automobilį. Naujo “Toyota” džipo vairuotojas mūsų pasigaili ir priima į šiltą bei sausą automobilį. Jis važiuoja žemyn ir nugabena iki pat Almatos. Tik 30 km, bet oras pasikeičia iš esmės – šviečia saulė, tvoskia karštis, tvanku. Su megztiniu, švarku ir lietpalčiu almatiečiams atrodau mažų mažiausiai keistai. Et, sušilus ir vėl norisi atgal į kalnus. Tačiau akyliau pasižiūrėjus akivaizdu, kad jų viršūnėmis kaip ir prieš pusvalandį raičiojasi audra.
Ar Kazachstane yra turistų?
Nepaisant Kazachstano leidžiamų knygų blizgiais viršeliais, skirtų turizmui populiarinti, turizmo infrastruktūra menka. Almatoje tenka pasistengti norint rasti turizmo informacijos centrą, o jį raduspaaiškėja, jog pastangos nevertos, nes jis negali suteikti jokios informacijos.
Lentynose dailiai surikiuotose brošiūrose rašoma, kad į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti Tamgaly petroglifai – viena labiausiai Kazachstane lankytinų vietų. Nuo Almatos vietovė nutolusi ne daugiau nei 200 km. Kone ranka pasiekiama.
Bet tačiau turizmo informacijos centre dirbanti moteris negali paaiškinti, kaip ten patekti: „Taip, aš žinau tą vietą, tačiau neįsivaizduoju, kaip ten nuvažiuoti.“ Brošiūrose pateikiami žemėlapiai pernelyg stilizuoti, kad galėtumei suprasti, kur tiksliai yra reikalinga vieta. Bandome iš kitos pusės – o gal jūs patys organizuojate ekskursijas į Tamgaly? „Organizuojame, bet dabar nėra turistų, tai nėra ir ekskursijų“, - atsako turizmo informacijos centro darbuotoja.
Nieko nepešę ketiname išeiti, bet moteris primygtinai reikalauja pasirašyti lankytojų knygoje: vardas, pavardė, šalis, telefono numeris, elektroninis paštas, iš kur sužinojai, apie šį informacijos centrą, apsilankymo data. Pasižiūriu, kas pasirašė prieš mane – vokietis, kuris lankėsi čia prieš 7 dienas.
Kazachstanietis – kazachas ar rusas?
Devintoje pagal plotą pasaulio valstybėje apie 60 proc. jų kazachai, 24 proc. rusai, iš viso Kazachstane gyvena šimto skirtingų tautybių žmonės. Anksčiau rusų procentas buvo gerokai didesnis. Pietinėse teritorijose gyvena daugiau kazachų, šiaurinėse - rusų.
Mokantys rusų kalbą Kazachstane nejaus jokio kalbos barjero, o angliškai bus nelengva susikalbėti. Visi užrašai, skelbimai, pranešimai surašyti dviem kalbomis – rusų ir kazachų. Per visą kelionę sutikau tik vieną pagyvenusią moterį, kuri visiškai nekalbėjo rusiškai.
Birželio pabaiga, liepos pradžia – laikas, kai tiek Lietuvoje, tiek Kazachstane vyksta priėmimai į aukštąsias mokyklas. Sudomina vieno universiteto skelbimas. Į žurnalistikos bakalauro studijas priimama 80 žmonių – 45 kazachus, 35 rusus.
Kazachai ieško lietuvių žmonų
Vieną vakarą Almatoje mus sustabdo jaunas vyras ir mėgina kalbinti angliškai. Labai nudžiunga supratęs, kad kalbame rusiškai. O dar labiau nudžiunga sužinojęs, kad esame iš Lietuvos.
Finansininkas, gerai uždirba, bet žmonos niekaip neranda. Nes kazachės visai suprastėjo – vaikšto pasipuošusios, dirbti nenori, o iš vyro didelio atlyginimo reikalauja. Sako girdėjęs, kad Baltijos šalių moterys visai kitokios, šeima labiau rūpinasi ir pinigų pačios užsidirba.
Vyriškis primygtinai prašo mano kelionės draugo surasti jam Lietuvoje žmoną. O išgirdęs, kad mūsų žiniomis, kazachai į Lietuvą ne žmonų, o automobilių važiuoja, pasižada atvykti ir pasirūpinti tiek nauja mašina, tiek ir lietuve žmona. Taigi, lietuvės, laukite.