Aprašinėti, kas žygeivių stovykloje vyksta rytais, beprasmiška - kartojasi tas pats scenarijus: pirmieji stovyklautojai pakyla dar dar saulei nepatekėjus, šeria, šukuoja žirgus, skubiai pasistiprina virėjo Sauliaus paruoštais pusryčiais, prie mikroautobuso sudeda daiktus ir išskuba į kelią.
Lydinčio ekipažo kasdienės užduotys irgi nesikeitė – būtina atvežti raiteliams pietus, išžvalgyti vietovę ir surasti kuo mažiau mašinų srauto apkrautą kelią.
Tik tada galima skubėti į didesnį miestuką, kuriame būtų paštas – ten už simbolišką kainą galima pasinaudoti interneto prieiga. Žygio organizatoriaus Giedriaus Klimkevičiaus bičiulio baltarusio parūpintas mobiliojo interneto modemas negelbsti – labai prastas (gal labiau tragiškas) ryšys.
Penktadienis prasidėjo linksma nata – virėjas Saulius Skruibis pats sutrypė išvakarėse pamestus akinius. Anksčiau ne vieną kartą lamdyti akiniai šįsyk sulūžo nebepataisomai. Tačiau vakare įsitikinome: Sauliaus meistriškumui suprastėjusi rega nepakenkė – vištienos sriuba su šviežiais kopūstais ir morkomis buvo neįtikėtinai gardi.
Per pietus stojome pavyzdinio vardą turinčio kolūkio gyvenvietėje, prie greta plento esančio tvenkinio. Kol atjojo raitelių kolona, spėjome įšokti į vandenį. “Pirmykštis žavesys atgautas – pažastys nebeatsiduoda baravykų sriuba”, - kikenome pakrantėje.
Raiteliai irgi neatsispyrė malonumui išsimaudyti, o laikina stovykla pasipildė dar vienu nariu – septynmečiu Kirilu. Drąsus berniukas suko ratus tiek apie mūsų visureigį “Mitsubishi L200”, tiek apie žirgus: „Tokių savo gyvenime dar nebuvau matęs“.
Užkandusi kompanija pirmiausia ėmė juokauti, kad iš Baltarusijos parsiveš dar vieną narį – pernai komanda pasipildė Alšiu, šiemet – Kirilu. „Turiu prisipažinti, kad prieš šešerius metus keliaudamas per Baltarusiją nuėjau kairėn“, - rimtu veidu dėstė Antanas Narmontas, pavaišinęs Kirilą ir morkų pyragu, ir medumi.
Berniuko akys dar labiau suspindo, kai buvo užkeltas ant žirgo. Įkandin prie žemaitukų atskubėjo ir daugiau prie tvenkinio buvusių vaikų. Galimybę pasėdėti ant tikrų tikriausio žirgo gavo visi. Tačiau Kirilas vis tiek buvo pats laimingiausias – gavo ir skardinę „Smetoniškos giros“.
Palikę stovyklavietę išdūmėme pirmyn išžvalgyti kelio. Netrukus išsiaiškinome, kad verta užsukti ir į Volkovyską – labai jau įspūdinga Lenino aikštė su saulėje tviskančiu to paties revoliucijos vado paminklu.
„Gal cirkas atvažiavo?“ – suskubo klausinėti įspūdingą koloną išvydę vietiniai gyventojai. Kai raiteliai apsuko keletą ratų aplink fontaną, mažieji Volkovysko gyventojai išdrąsėjo – pabandė paglostyti žirgus, pakalbinti nematytais drabužiais vilkinčius raitelius.
Netrukus aikštė virto didžiausiu traukos centru – saulėje su mažyliais besilepinusios moterys suskubo skambinti sutuoktiniams, kad šie atlėktų įamžinti ant raitelių vedamų žirgų įsitaisiusius vaikus. „Nekainuoja? Tikrai ne?“ – klausinėjo ir į eilę rikiavosi moterys.
„Noriu to arkliukoooooooooo!!!” – ašaromis apsipylė trimetė Ulijana, tempdama mamą Vaidoto Digaičio vedamų žirgų link. Netrukus mažosios svajonė išsipildė – ji buvo užkelta į balną. Ką tik upeliu riedėjusios ašaros nudžiūvo akimirksniu. Po kelių minučių į aikštę atlėkė ir Ulijanos tėvas – fotoaparato atsinešti nespėjo, bet istorinę akimirką įamžino telefono kamera.
Valandą aikštėje praleidusiems ir vaikus džiuginusiems raiteliams dėkingi tėvai atnešė atsigaivinti ledų. Žygeivių vadovas G.Klimkevičius spėjo ir išskirtinį interviu vietiniams žurnalistams duoti. Baltarusiams buvo papasakota ne tik apie istorinį kelią, išskirtinius žirgus, bet ir kartu keliaujantį kalvį Pavelą Nalivaiko.
“Jis geriausias kalvis visoje Lietuvoje”, - komplimentų su lydinčia komanda važinėjančiam specialistui nepagailėjo G.Klimkevičius.
Karščio kepinami raiteliai dar spėjo pabendrauti ir su jaunavedžių pora. Palinkėję sulaukti platininių vestuvių, patraukėme Kabyzų kaimelio link. Greta esančioje lankoje jau laukė įkurta stovyklavietė.
Keletą kilometrų raiteliai jojo nauja sudėtimi, nes pakeliui prisijungė ir raitelė Tatjana. Ši moteris nustebino mus – netikėtai prisipažino, žinojusi, kad čia prajos raitelių iš Lietuvos būrys.
„Kaip Dievo ausyje“, - nuskambėjo komplimentas vietą stovyklavietei radusiems komandos nariams.
Saulei leidžiantis komplimentų nebebuvo girdėti, nes stovyklautojus užgulė debesys uodų. „Matyt, vyksta visos Baltarusijos uodų „tūsas“, - nutarėme, bet juokinga nebuvo.