Tiesa, kiek svečių sulaukė „Satta Outside 2011“, organizatoriai neišsiduoda.
Visus atvykusius prie įėjimo „pasveikino“ žmonių eilė, kuri driekėsi kone per pusę aptvertos teritorijos. Tačiau, kaip bebūtų keista, tai pamatę lietuviai vis numodavo ranka ir stodavosi į eilės galą: jokių priekaištų, jokio nepasitenkinimo.
Palapinių miestelio ypatumai nedaug tesiskyrė nuo kitų festivalių, tik lankytojai buvo išradingesni - vietas draugų palapinėms rezervavo įsmeigdami į žemę savadarbį užrašą „Rezervuota“. O atsipalaiduoti po galbūt ilgos kelionės padėjo lengvabūdiška įvairių stilių muzika, sklindanti iš visai greta esančios „Kempingo“ scenos.
Pirmą vakarą susipažinti su visa linksmybėms parengta „Satta Outside“ teritorija - kiek sudėtinga: ieškodamas „Beach“ scenos, pasiklydo ne vienas „Satta“ naujokas. „Ėjau ėjau, gal 15 minučių iki pajūrio, kopas radau, Baltijos jūrą taip pat, tačiau pakliuvau ne ten, kur turėjau. Vis dėlto paplūdimio scena dieną - turbūt geriausia vieta pramogoms, negaliu ten nepakliūti!“ - pasakojo dirbanti studentė Vaiva iš Vilniaus.
Renginio organizatoriai taip pat gyrėsi, jog „Satta“ išsiskiria tuo, jog
pasirūpino linksmybėmis pakrantėje, tačiau tos „legendomis“ apipintos scenos surasti nepavyko.
Šiais metais festivalį papildė didesnės savanorių, o tiksliau „satanorių“ gretos. Galintys visuomet pagelbėti jaunuoliai buvo labai draugiški ir sukalbami, tačiau jie vis dėlto labai retai galėjo padėti. Informacijos trūkumas šiek tiek gadino svečiams nuotaikas: ko paklausi - to greičiausiai negausi.
Vakaro programai įsibėgėjus, atsipalaidavę klausytojai šėlo su atlikėjais: „Messiah goes mad orchestra“ komandos gyvo garso programa tikrai išvedė visus iš proto. Eksperimentinio hip hop'o atlikėjas, pseudonimu Messiah (iš angl.k. Mesijus), gavo netikėtų dovanų nuo gerbėjos. Tai buvo moteriška, tigro kailio ornamentais išpuošta liemenėlė. Įpusėjus grupės koncertui,
Mesijas, nė nenutuokdamas, sudegino savo marškinėlius. Kol visi šoko hip hop'o ritmu, niekas nepastebėjo, kad marškinėliai yra pakibę ant šviesų aparatūros, drabužis ėmė degti, tačiau atlikėjai puikiai improvizavo - šį įvykį panaudojo tarsi šou efektus tam, kad pralinksmintų gerbėjus.
„Arenos“ scena, įkurta amfiteatre, buvo sausakimša. Joje gerokai po vidurnakčio koncertavę „Robot Koch“ sukvietė daugiau nei pusę festivalio svečių, kurie pasirodymo pabaigoje tikėjosi pakartojimo, tačiau programa buvo labai tiksli ir neleido atlikėjams savivaliauti.
„Satta Outside“ pasirūpino ne vienomis meninėmis dirbtuvėmis: alternatyvus kinas, kurių organizatoriai „Nidos meno kolonija“, dieną - naktį rodė išskirtinę filmuotą medžiagą iš įvairių, pastaraisiais dvejais metais vykusių vakarėlių ir renginių, taip pat savo pavėsinę turėjo grafiti meistrai, kurie marškinėlius paversdavo tikrai originaliais meno dirbiniais, ekologijos paskaitos ir daugelis kitų. Dieną festivalio svečiai tikrai turėjo ką veikti.
Tačiau koks renginys be klaidų? Deja, kur mesti šiukšles, net idealiai išauklėti asmenys nesuprato, tad visą „grožį“ galima buvo regėti ant motinėlės žemės. Plastikinių bokalų ir nuorūkų mozaika tikrai nepapuošė aptvertos auditorijos. Į klausimą, kodėl konteineriai stūkso tik kas 100 metrų, o šiukšlių dėžės, be barų „nuosavų“ šiukšlinių, buvo, regis, tik kelios, organizatoriai gūžčioja pečiais ir sakosi, kad neužtekę laiko.
Kiek bebūtų pliusų ar minusų, faktas vienas - „Satta Outside“ virto namais, o visi dalyviai ir svečiai - tarsi šeima. Iš lūpų į lūpas sklandantys pokštai tapo tarsi alternatyviu bendravimo būdu, kurio esantieji už tvoros ar niekada nebuvę šiame festivalyje turbūt niekada nesupras. „Sattos Outside 2011“ šūkiu turėtų tapti žodis „pavasarooook“. Kodėl? Tebūnie intriga. Juk nepamatęs - nesuprasi...