Ankstų rytą prapliupęs įkyrus šaltas lietus, atrodė, sugadins nuotaiką visai dienai. Tačiau niūriai prasidėjusi diena baigėsi smagiomis istorijomis prie laužo šalia Lenos upės. Ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai, nors ir smarkiai atsilikdami nuo grafiko, nutarė bent kartą neskubėti ir prieš svarbiausią startą susidėlioti paskutines smulkmenas: dar kartą patikrinti visureigius „Nissan Patrol“, maisto atsargas ir atrinkti žygiui tikrai reikalingus bei beverčius daiktus.
Drėgmė smelkėsi kiaurai – net per neperšlampamus drabužius. Nors vakaras buvo giedras, auštant, dar prieš šešias, pradėjo kapsėti pirmieji lašai, dangus apsitraukė, o netrukus įsilijo kaip reikiant.
Penktadienį nuo Baikalo ežere esančios Olchono salos ekspedicijos dalyviai važiavo iki išnaktų, todėl stovyklą laukuose įsikūrė jau sutemus. Išaušus daiktus teko rinktis lietuje.
Visi lyg šunys peršlapo akimirksniu, o drėgnų drabužių nesinorėjo keisti sausais – kad neperšlaptų ir kuprinėse likę švarūs, be to, per lietų norėjosi skubėti.
Buvo numatyta, kad dar šeštadienį žygeiviai pasieks Baikalo apylinkių bekeles, kuriomis artimiausią savaitę kratysis 2000 kilometrų, stengdamiesi tapti pirmaisiais lietuviškais ekipažais, apvažiavusiais didžiausią pasaulio gėlavandenį ežerą.
Tačiau vėliau nutarta taip neskubėti: lėkimą stabdė žiniasklaidos grupė, prieš „nėrimą“ į taigą, kurioje, matyt, nėra jokių galimybių internetu ar mobiliaisiais telefonais susisiekti su išoriniu pasauliu, panorusi išsiųsti dar kelis reportažus, be to, nuspręsta apsidrausti ir dar kartą patikrinti visureigius, kurie kelyje iš Lietuvos jau kėlė rūpesčių.
Ieškojo pastogės visureigiams
Geram pusdieniui žygeiviai stabtelėjo Verchny Lenskos kaime Lenos aukštupyje. Pakeliui jo link įspūdį darė raudonos uolos – dantytos taip, tarsi prie jų būtų prisilietęs dailidės kaltas.
Verchny Lenskos kaimas iš pradžių pasirodė tuščias: net pagrindinėje gatvėje beveik nesimatė žmonių, iš maumedžių ręstų namų užuolaidos buvo užtrauktos, o aukštos tvoros sandariai uždarytos.
Išvydę buvusio kolūkio pastatus, žygeiviai nutarė ten prašyti „pastogės“ nuo lietaus visureigiams, kad galėtų juos normaliai apžiūrėti. Sustojome geram pusdieniui. Kol vieni krapštinėjosi prie automobilių, kiti turėjo laiko pasimalti po senove dvelkiantį kaimą, per kurį teka Lena.
Kaimui - kone keturi šimtmečiai
Verchny Lenską 1641 metais statyti pradėjo kazokai. Maždaug dešimt kilometrų už kaimo dar išlikę jų gynybinių įtvirtinimų liekanos.
Kaimas net turi herbą, kuriame pavaizduota rasamacha ir briedis.
Verchny Lenskoje dar išlikę ir XVII-XVIII amžiais datuojamų namų, bet dauguma jau uždarytomis langinėmis – juose niekas nebegyvena.
„Tokiame kažkada ir aš gyvenau, paskui gyveno kiti, nes vertino jį dėl istorijos. Tačiau dabar niekam tai nebeįdomu“, - sakė pakeliui sutiktas buvęs chemijos mokytojas 79 metų Valentinas Sokolovskis.
Upėje veisiasi net omuliai
Sukrypęs, bet šviesaus proto senukas papasakojo daug istorijų apie Verchny Lenską ir gyvenimą Rusijoje.
Istorinis Verchny Lenskos kaimas baigia išnykti, nes apie 1985-uosius, po to, kai buvo panaikinti kolūkiai ir daug žmonių neteko darbo, kaimiečiai pradėjo jo ieškotis didmiesčiuose. Prieš du dešimtmečius kaime dar buvo 5-6 tūkst. gyventojų, dabar, duok Dieve, liko 3 tūkst.
Labiausiai išsibėgiojo jaunimas, o tas, kuris liko, prasigėrė. „Realiai kaime likome tik mes, seniai“, - liūdnai šyptelėjo V.Sokolovskis. Į karutį įsimetęs skalbinius, maždaug kilometrą neskubriu žingsniu jis traukė prie Lenos skalbtis.
Tokiuose kaimuose, kaip Verchny Lenska, sunku pragyventi. Nors maistas čia, kaip ir visoje Rusijoje, bent 30 procentų brangesnis nei Lietuvoje, kaimiečiai ne ką teuždirba.
Žemiausios kategorijos darbuotojai gauna 5-6 tūkst. (apie 450-540 litų) rublių per mėnesį, mokytojai – apie 17 tūkst. rublių (1,5 tūkst. litų) per mėnesį.
„Žmonės, kaip gali, taip prisiduria: augina gyvulius, kapstinėjasi daržuose, žuvauja. Lenoje – gausu žuvies ir ... tinklų. Tuos pigius tinklus parduoti atveža kinai, todėl jų čia visur primėtyta. Upėje veisiasi net omuliai. Nors Lena neturi tiesioginio sąlyčio su Baikalu, nes omuliai gyvena tik šiame ežere, prieš daug daug metų Baikalą ir Leną jungė kanalas, todėl nuo tada omuliai veisiasi ir upėje“, - aiškino V.Sokolovskis.
Apie lietuvius – tik gerais žodžiais
Prieš daugiau kaip šešiasdešimt metų, praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, V.Sokolovskis susipažino su lietuviais. Verchny Lenskoje gyveno apie 100 lietuvių tremtinių – su kai kuriais jų rusas mokėsi vienoje klasėje, tačiau pamena tik vieną lietuvišką pavardę: Marytę Baškytę.
„Lietuviai buvo geri žmonės ir vietiniai juos mėgo. Bet lietuviai vyrai neleido mums lįsti prie lietuvių merginų. Jei tik parodydavome dėmesį, iš karto imdavo plūstis. Lietuviai, kaip ir dauguma vietinių, dirbo kolūkiuose, bet ir patys mokėjo verstis: jie buvo geri kiaulių augintojai. Nemažą dalį kiaulių jie privalėdavo atiduoti tuometei valdžiai, nes mokesčiai tada buvo dideli – apie 500 rublių, bet dalis likdavo ir jiems“, - pasakojo Verchny Lenskos gyventojas.
Verchny Lenskos kaimelyje nėra palaidotų lietuvių – keletas lietuviškų kapų buvo netoliese, bet ir jų nebeliko, nes artimieji prieš keliolika ar kelerius metus palaikus iškasė ir parsivežė į tėvynę.
Vakarienei – aštri karšta sriuba
Po visureigių „apžiūros“ vakarėjo, todėl žygeiviai nutarė nebelėkti iki išnaktų, o įsikurti kur nors netoliese – prie kurio nors nuo šlaito į Lenos slėnį tekančio upelio. Tačiau stovyklavietė galiausiai išdygo šalia pačios Lenos.
Nors kartais papurkšdavo lietus, žygeivių džiaugsmui nebuvo galo – vieni turškėsi Lenoje, kiti traukė meškeres ir bandė žvejoti, treti kuitėsi prie puodų. Pirmą kartą per visą žygį pakvipo ant laužo virta vakarienė.
Ekspedicijos virėjas Edmundas Jonikas patiekė aštrią sriubą su kiauliena.
„Pati skaniausia vakarienė per visą žygį“, - tradicinę frazę ištarė Vaidotas Marozas. Nors pastarąją savaitę ekspedicijos autoūkio vadas, kaip ir visi, dažniausiai gaudavo sausą davinį, kiekvieną kartą, prisėdęs prie stalo jis ištaria tuos pačius žodžius.
Sekmadienį keliautojai pabėgs nuo civilizacijos – žygis aplink vieną unikaliausių pasaulio ežerų Baikalą prasideda.