Šeštąją žygio dieną raitelius lydintis ekipažas gavo dar vieną užduotį – nupirkti druskos nuvargintiems žirgams. Laižomoji druska gausiai prakaituojantiems žemaitukams būtina kaip oras, bet jos rasti – ne taip paprasta.
Baltarusijos miestelių ir kaimų parduotuvės labai primena Lietuvą prieš 15-17 metų – komercinėse parduotuvėse prekių pasirinkimas ypač menkas. Paklausti, kur galima nupirkti gyvuliams skirtos druskos, baltarusiai sutartinai pagūžčiojo pečiais.
Nutarėme pabandyti užsukti į greta kelio išvystą gyvulininkystės kompleksą. Pagal olandišką modelį pastatytame naujame komplekse sutikti darbuotojai padėti negali – čia visa druska jau padalinta melžiamoms karvėms.
Užsukome į greta esantį Klepačių miestelį. Pakeliui pakalbėjome su vietiniais ir išsiaiškinome, kad mums padėti galėtų nebent komplekso vedėja. Suradome ir ją, bet moteris akivaizdžiai bijojo prasidėti su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau vis tiek sulaukėme vertingo patarimo: „Važiuokite tiesiai į sandėlį, gal ten pavyks“.
Sandėlyje mums nusišypsojo sėkmė, nors ja jau nebetikėjome. Išgirdusi, kam reikia druskos, sandėlininkė nedvejodama atrakino duris: „Imkite, mielieji, tiek, kiek reikia“. Ištraukus banknotų pluoštą, moteris tik sumojavo rankomis: „Pasaulis toks nedidelis, o mes juk - kaimynai. Sėkmingai, vaikai, nukeliaukite į Krokuvą“.
Sugaišę druskos paieškose porą valandų lekiame į greta esantį Kotros kaimelį, kuriame pietų poilsio sustojo garsiojoje Belovežo girioje kaitros nuvarginti žygeiviai. Iš gatvėje esančios vandens kolonėlės pagirdę ištroškusius arklius raiteliai sulaukė netikėto svečio.
Į laikiną stovyklą kaimelio pakraštyje su žmona Nataša atėjo olandas Bartas Teunenbroekas-Jakovičius. Šiame kaime gyvenantis vyriškis neslėpė susidomėjimo pamatytais žirgais. „Tokių kaip jūsiškiai dar neteko matyti, nors namuose greta Roterdamo turiu sukaupęs didžiulę biblioteką apie žirgus“, - stebėjosi svečias.
Išgirdęs, kad čia ganosi žemaitukų veislės žirgai, olandas net aiktelėjo: „Žinau juos puikiai, bet niekaip neturėjau progos pamatyti šios labai senos ir retos veislės žirgų. Negaliu patikėti, kad išsipildė sena svajonė“.
Nykstančias veisles saugančiai organizacijai priklausantis B.Teunenbroekas-Jakovičius nusišypsojo, išgirdęs apie raitelių tikslą pasiekti Krokuvą: „Aš irgi esu dalyvavęs panašiame žygyje, bet nejojau – buvau lydinčios komandos narys“.
Sužinojęs, kur bus įkurta mūsų stovykla, olandas pažadėjo aplankyti vakare.
Tame pačiame Kotros kaime papildėme ir maisto atsargas. Iš grybų supirkimu užsiimančios moters įsigijome nemenką maišą voveraičių.
„Grybų šiemet išvis nėra, vien voveraitės“, - pasakojo moteris, už 2,5 kilogramo grybų paprašiusi vos 37 tūkstančių rublių (apie 13,5 lito).
Dar nė nesutemus į stovyklavietę atvažiavo jau matytas automobilis – pasirodė Bartas ir Nataša. Pakeliui poros mašina įklimpo, bet ją nesunkiai ištraukė žygeivių visureigis.
Žmonos gimtinėje vasarojantis olandas atvažiavo su dviem tortais ir didžiule knyga apie arklius. Joje jau buvo pažymėtas nuotraukomis iliustruotas puslapis - „Zemaituka“.
„Važiavau į Maskvą, ten mačiau ir žemaitukų, bet tai nebuvo grynakraujai žirgai“, - nuo žolę rupšnojančių žemaitukų akių atitraukti neįstengė olandas.
Nedidukai žirgai traukė ir į pašonėje esantį užpelkėjusį vandens telkinį pažvejoti atvažiavusių vietinių žvejų akį. „Net pagalvojau, kad atjojote poniais, - stebėjosi kibirėlį smulkmės prisigaudęs Viktoras. – Priėjęs, supratau – tokių žirgų gyvenime nebuvau matęs“.
Toldami nuo didmiesčių pastebėjome, kad baltarusių geranoriškumas neblėsta. Pasikeitė tik vaizdai: dabar jau galima išvysti tikrąjį šalies veidą – kaimukai nebėra taip kruopščiai išpuošti. Neblėsta ir pagarba seniesiems stabams – paminklą Leninui turėti, tikriausiai, kiekvieno didesnio miestuko garbės reikalas.
Sekmadienį raitelių pagalbininkų laukia naujas iššūkis – Kameneco apylinkėse žūtbūt reikės surasti pirtį. Apie ją kiekvieną vakarą garsiai pasvajoja kiekvienas žygeivis.