Važiuoti aplink Baikalą – nereiškia nuolat matyti šį unikalų pasaulio ežerą. Nors jo kranto linijos ilgis – 2000 kilometrų, kuriuos tikisi įveikti ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai, dauguma nepravažiuojamais vadinamų kelių driekiasi toliau nuo vandens. Pastarosiomis dienomis žygeiviai prausėsi ne Baikale, o Lenos ir Kunermos upėse. Trimis „Nissan Patrol“ visureigiais aplink didžiausią pasaulio gėlavandenį ežerą ratą sukantys lietuviai šiandien Severobaikalske vėl išvydo žalsvus Baikalo vandenis.
Dar Irkutske mus į kelią palydėjęs vietinis rusas Igoris papasakojo apie kelią palei pat Baikalo krantus. „Tačiau tuo keliu niekas nevažiavo. Žmonės iš ten negrįžta. Ten neina net šamanai“, - aiškino Igoris.
To kelio nesirinks ir lietuviai. Baikalą jie stengsis apvažiuoti kiek toliau nuo kranto.
Bet tai nereiškia, kad bus lengva: jau nuo pirmųjų kilometrų įprastas maždaug 80 km per valandą greitis krito kone perpus, o kai kuriose atkarpose – ir dar labiau. Už Žigalovo kaimo prasidėjęs duobėtas žvyrkelis nusidriekė kelis šimtus kilometrų.
Per pirmąją dieną Baikalo apylinkėmis ekspedicijos dalyviai įveikė beveik pusę tūkstančio kilometrų, tačiau artimiausiu metu taip lėkti nebeišeis.
„Prasideda tikros bekelės“, - paaiškino žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas.
Per purvo sluoksnį sunku ką nors įžiūrėti
Ties Okunaiskiu žygeiviai kirto Bamo magistralę, kuri Taišete atsiskiria nuo Transibiro magistralės Maskva-Novosibirskas.
Bamo magistralę virš Baikalo rusai statė baimindamiesi, kad, karo su Kinija atveju, nebūtų atkirsti.
Šalia Bamo, prie Kunermos upės, pastarąją naktį žygeiviai ir nakvojo: kas - po nuolat gaudžiančiu tiltu, nes juo nuolat zuja keleiviniai ir krovininiai traukiniai, kas - visureigiuose, kas – taip ir nespėjusiose išdžiūti palapinėse.
„Mėgstu traukinius, bet šią naktį juos mėgau mažiau“, - pakirdęs iš miego ištarė verslininkas Vytenis Rasutis. Miegojo jis prastai, nes nuolat pažadindavo traukinių keliamas triukšmas.
Pastarosiomis dienomis žygeivius kone nuolat merkia lietus – drėgmė smelkiasi kiaurai per drabužius ir palapines.
Pagal visus kiaulystės dėsnius, saulė dažniausiai šviečia tik tada, kai keliautojai darda visureigiais. Prieš žygeivių akis atsiveria neįtikėtini toliai. Horizonte – žaliuojantys taigos miškai ar kalnai, kurie iš visų pusių supa Baikalą.
Ne visiems pavyksta viską pamatyti, nes, važiuojant prastais molėtais keliais, purvas taip užneša langus, kad pro juos nieko neįžiūrėsi.
Paprašė dievų pagalbos
Dar Lenos aukštupyje, kurį, atrodo, pravažiavome prieš amžinybę, prieš pradėdami sunkiausią kelionės etapą, žygeiviai paprašė sėkmės.
Stabtelėjus kelkraštyje, V.Rasutis nuskubėjo prie šamanų medžio ir, atrėžęs skiautę nuo savo marškinių, ją užrišo ant medžio.
Verchny Lenskos kaimo Kristaus atgimimo cerkvėje jauniausia žygio dalyvė 15-metė moksleivė Urtė Babravičiūtė uždegė žvakutę.
Dievų pagalbos reikia ir ekspedicijos dalyviams, kad jie atlaikytų psichologinius išbandymus, ir visureigiams, nes jiems taip pat tenka milžiniškas krūvis.
Lietuvis įspėjo apie prastus kelius
Žigalovo kaime trumpam stabtelėję prie maisto prekių parduotuvės, žygeiviai netrukus išgirdo lietuvišką pasisveikinimą: „Laba diena.“
Ekspedicijos dalyvius užkalbino nuo 1989 metų čia gyvenantis lietuvis Vytautas su žmona ruse Raisa.
„Kur važiuojate? - paklausė vietiniu jau tapęs lietuvis. - Aplink Baikalą? Manau, kad kai kur nepravažiuosite.“
Tuo žygeivius gąsdina kone visi sutikti vietiniai. Tačiau vis dėlto yra tokių, kurie apvažiavo pasaulyje vieną unikaliausių pasaulio ežerų, o ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai yra pasiryžę tapti pirmaisiais tai padarysiančiais lietuviškais ekipažais. Priešaky – kelios dienos bekelėse be civilizacijos.