Sekmadienį, septintąją žygio dieną, baltarusius stebinanti raitelių kolona įveikė rekordinį kelią – nujojo net 72 kilometrus. Tad į stovyklavietę Lesnos upės pakrantėje už Kameneco miesto žygeiviai pasiekė mirtinai pavargę.
Keliautojus ir žirgus nualino karštis – sekmadienį termometro stulpelis šoktelėjo iki 30 laipsnių. Negelbėjo ir Belovežo girios pavėsiai, nes joti teko greta neseniai pakloto asfaltuoto kelio, nuo kurio tviekste tvieskė karštis. Beje, šį kelią vietiniai jau pakrikštijo „Lukašenkos plentu“.
Žygeiviai bandė sukti vietinių gyventojų nurodytu keliu, tačiau paaiškėjo, kad į šią Belovežo girios dalį įžengti gali tik specialų leidimą turinčio žmogaus koja. Nieko negalėjo padėti ir navigacijos prietaisai – Baltarusijoje šiuolaikinė technika dažniausiai neveikia.
Kodėl nevalia įžengti į šią Belovežo girios pusę, paaiškėjo netrukus – lanką per mišką sukę raiteliai pateko į karinio dalinio teritoriją.
Kaitros išvargintą žygeivių grupę išgelbėjo gaivus Lesnos upės vanduo. Poilsio sustoję žygeiviai pirmiausia atsigaivino patys, nes nuo prakaito permirkusiems žirgams šaltas vanduo gali būti netgi pražūtingas. Todėl pirmiausia jiems buvo leista tik numalšinti troškulį ir sušlapinti kanopas, o visi malonumai vandenyje nusikėlė pusvalandžiui.
„Kaip tikra mama“, - į vieną po kito upėje žirgus maudančią gydytoją Liną Petrylienę žiūrėjo raiteliai.
Ne visus žirgus teko maudyti – Gerdos Janeliūnaitės į vandenį įvestas Topazas pats keletą kartų krito ant nugaros. Prakaitą nusiplovęs žirgas vėliau krito pievoje ant nugaros – „išsimasažavo“ nuvargusius nugaros raumenis.
Maudynės atgaivino žirgus, todėl vakare į Kamenecą pasiekusi kolona nebuvo išnaudojusi paskutinių jėgų likučių.
Sekmadienio vakarą buvo planuota paskirti pirčiai, bet miesto pirtis veikė tik iki 22 valandos, be to, tądien joje maudytis galėjo tik vyrai. „Negalime padaryti jokių išimčių – tai visuomeninė pirtis, priklausanti valstybei. Net nesiūlykite jokių pinigų, nes bijome prarasti darbą“, - pripažino 6000 rublių (apie 2,2 lito) kainuojančiais bilietais prekiaujanti moteris.
„Būkim solidarūs“, - šyptelėjo raiteliai, sužinoję , jog pirtį bus galima surasti nebent Breste.
Kepinančioje kaitroje joję žygeiviai vakare vis tik turėjo progą atsigaivinti – stovyklavietė buvo įkurta prie tos pačios Lesnos upės kranto.
Sekmadienis buvo išskirtinė diena – po trijų dienų pertraukos greta žirgų leista bėgti ir Alšiui. Ištikimasis palydovas gydėsi perpjautą leteną, todėl jam nebebuvo leista lydėti raitelių kolonos.
Važiavimas priekaboje Alšio nežavėjo, todėl jis kas rytą draskyte draskydavosi, kai iš stovyklavietės išjodavo žygeiviai.
Sekmadienio vakarą Alšį apžiūrėjusi gydytoja L.Petrylienė griežtai uždraudė keturkojui bėgti kartu su kolona.
„Baltarusijos keliais jis tikrai daugiau nebėgs, manau, mano leidimą jis gaus anksčiausiai po poros dienų, - sakė gydytoja. – Atsinaujino stiklo įpjauta žaizda, be to, labai suplonėjo ir kitos letenos pagalvėlės“.
Iš istorijos šaltinių
Kamenecas arba Lietuvos Kamenecas – miestas prie Lesnos ir Belaja upių santakos. Dabar apie 9000 gyventojų turintis miestas išaugo netoli Bresto, prie svarbaus Jogailaičių kelio iš Vilniaus į Krokuvą.
Rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė pirmąkart paminėta 1276 m. Čia medinę pilį su išlikusiu unikaliu gynybiniu bokštu pastatė Voluinės Haličo kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius.
1319 m. Kamenecas galutinai įjungtas į Lietuvos valstybę. Pilis su bokštu buvo svarbus strateginis punktas kovose su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Karinę reikšmę įtvirtinimai prarado XVII a. viduryje, bet bokšto reikšmę rodo jo vaizdavimas miesto herbe. Kamenecas kartais buvo vadinamas ir Belovežo girios vartais - taip parodyta miesto, prekybinių bei strateginių kelių mazgo, reikšmė.
Pati Barbora Radvilaitė per Kamenecą keliavo 1548 m. rugsėjį. 1551 m. jos laidotuvių palyda šią vietovę pasiekė birželio 12 d.
Žygimantas Augustas per šią vietovę keliavo ne sykį ir po laidotuvių maršruto. Kamenece valdovas buvo apsistojęs dar šešis kartus.