Tai ką veikti toje Šventojoje? Toks klausimas cvakteli iškart, kai atsiduri Jūros ir Kopų gatvelėse. Gerai, jei nelyja lietus, o jei lyja - gal ir depresija ištiktų. Bet nepradėkim.
Pavakary Šventojoje jau girdėti festivalio garsai, nors jis ir pakeitė vietą – persikėlė netoli stoties, tačiau prie muzikinės miestelio įvairovės vis tiek prisideda, o kur dar net dieną leidžiami fejerverkai. Taip ir matai, kaip mėgaujamasi gaiviais vasariškais ritmais, o muzikai išlavintos ausys „muša į ritmą“.
Artėjant vakarėlio siautuliui gali rinktis iš kelių alternatyvų: „įtraukiantys“ vakarėliai vyksta pramogų centre „Titanikas“ ir restorane „Vikingas“. Kas labiau vilioja – putų vakarėlis ar šėlsmas su geriausiu Lietuvos didžėjumi DJ Roberto (ar kada anksčiau jį girdėjote?).
Artimiausių vietovių gyventojai šėlsta pagal rusišką ir lietuvišką muziką, o keletas simboliškai taures pakėlusių vilniečių juokauja: „Norėtum, kad tau Mario Basanov pagrotų?“
„Paršelio rojuje“ nuotaiką veikia ne tik diskoteka, bet ir personažai – nuo kalinio iki A.Hitlerio. Bet bent jau picos ten neblogos. Netoliese galima atrasti net vyno rūsį. Smagu?
Ryte suvokiu, kad kol dar nepradėjau kukuoti, širdgėlai malšinti dėl besismaginančiųjų festivalyje, gali prireikti daugiau grynųjų nei planavau. Bet „Swedbank“ bankomatai čia nesiveisia, turi būti ištikimas SEB klientas.
Bandau nusiraminti ir išvengti konvulsijų, tad ieškau internete dviračių takų ir ekskursijų maršrutų.. Cha, belaidis internetas lietuviško pajūrio pakraščio kavinėse dar neįvestas. Bet turiu galimybę apsilankyti miesto bibliotekoje. Čia ir išsvajotas internetas, ir kompiuteriai, jei neatsitempei savo. Tačiau reikia užsirašyti į eilę – visi juk nori “prie interneto”. Gerai, bet šalia bibliotekos stovintis kultūros renginių stendas - tuštut tuštutėlis, kad galėtum žvelgdamas į jį prastumti tas kelias laukimo akimirkas.
O atrasti gerą dviračio taką Palangos link įmanoma ir be interneto, ir dviračio valanda - tik 8 litai.
Prieš išsiruošiant į žygį galima apsilankyti ne tik studentus palankiomis kainomis viliojančiose valgyklose (viena iš jų - laivo formos), bet ir „Čili picą“, atidarytą tik šiais metais.
Anšlago ar eilės iš „Sattos Outside“ pėdinančių jaunuolių nematyti, nes Šventojoje esančių kavinių meniu kainos lanksčios, o ir pats “čiliakas” nebuvo labai draugiškas, nes negalioja didmiesčių akcijos, o padavėjas nusišypsojo tik tada, kai atsiskaitydamas kyšteli arbatpinigių. Kita vertus, iš ryto Šventojoje sunku visiems.
Negaliu nepaminėti dieviškų spurgų ir sočių „Bebro blynų“. Sutapimas ar ne, tačiau dauguma kalbintų blynų kepėjų - iš Vilniaus. Merginos dirba nuo ryto iki vakaro, o iškepamas blynų kiekis per dieną siekia kelis šimtus.
Po sočių pietų galima išbandyti ir atrakcionus. Vienas tikrai padėtų patikrinti skrandžio tvirtumą – esi iškeliamas į kelių metrų aukštį, o kadangi kėdės nestabilios, pajunti, kas yra nesvarumas, o kartu tai ir puikus būdas išsilieti – kaip šaukia išmestieji į viršų, girdėti toli toli.
Sunku ieškoti pramogų ten, kur jų nėra, bet, artėjant link jūros, net beždžionių tiltas ir pažįstami šūksniai, kviečiantys pirkti čeburekų, kelia nuotaiką. Artėjant paplūdimiui turi suvokti, kad žmonės čia atvyksta nusiteikę harmoningam ir ramiam poilsiui su šeima, kitaip gali prasidėti vidinis konfliktas. Juk net nuskendusių žmonių šiemet, pasak gelbėtojų, “tik du”.
Tikrų linksmybių oaze tapo „Redbull“ palapinė ir didžėjai, nepatingėję su visa aparatūra nusigauti iki paplūdimio.
Apima jausmas, kad žmonių – daugiau nei Šventojoje įmanoma sutalpinti. Buvo galima išgirsti įvairių nuomonių apie skirtingas subkultūras atstovaujančius jaunuolius: „Tokių žmonių Šventoji dar nematė.“ Atviri ir vietiniai vaikinai: „Atvažiavo visokių neformalių, su kuriomis neišeina normaliai pabūti.“
Vis atidarinėjamas uostas suteikė galimybę užsiropšti ant smėlio kalno ir tiesiog patinginiauti. Po kelių dienų pastebi, kad jau gyveni Šventosios ritmu.
Pajunti lietuvišką būdą – burnojimo, nepatenkintų, surūgusių veidų nestinga, kažkas tarsi tau kvėpuoja į nugarą, jei eilėje nepajudi tuos kelis laisvus centimetrus. O tos eilės tikrai fantastiškos – vieninteliame didesniame prekybos centre, kuriame kainos be antkainių, eilės prasidėdavo prie įėjimo, o baigdavosi parduotuvės viduryje.
Tam, kad galėtum mėgautis įkaitusiu smėliu, svarbu, kur gyvensi. Priklausomai nuo to, ko ieškai, keičiasi ir kaina - įmanoma apsigyventi ir už 20, ir 45 litus, o už daugiau - visada prašom. Žinoma, šį savaitgalį atvykus iš anksto neužsisakius vietos galėjo ištikti ir nervinis tikas.
Kaip ir grįžtant į Vilnių, kai prisimeni nebaigtus ar nepradėtus darbus. Dar ir judėti namų link buvo neįmanoma, nes automobiliai vos judėjo, o kiekvienoje degalinėje vyko mini vakarėliai.
Gal ir padariau klaidą, kad nusprendžiau neparemti draugų ir bankrutuoti perkant jiems bilietus? Bet jei šiam reportaže ieškosite problemos, pirmiausia atraskite ją savyje. Nuvažiuoti prie jūros ir gaudyti gerą orą Lietuvoje visuomet bus garbės reikalas.