Aštuntąją žygio dieną orų dievai atsiuntė dar didesnį išbandymą – jau 10 valandą ryto saulėkaitoje buvo per karšta. Vienintelė paguoda buvo tai, kad šiai dienai buvo numatyta perpus trumpesnė nei įprasta distancija – 30 kilometrų.
Tačiau raitelius lydinčiam ekipažui reikėjo suktis dviguba sparta ieškant stovyklavietės. Užduotis buvo lyg ir nesudėtinga – rasti vietą stovyklai kuo arčiau Bresto. Reikalavimų sąrašas buvo kiek ilgesnis: čia turi būti ir pieva žirgams ganyti, ir vandens telkinys.
Žemėlapyje tokią vietą radome nesunkiai – į akiratį pateko nuo Bresto apie 5 kilometrus nutolęs kaimelis Družba. Atlėkus visureigiu iki jo, paaiškėjo, kad sunkiau rasti kalbėti įstengiantį pašnekovą. Mat savaitgalis baltarusiams kaimiečiams – didi alkoholio naikinimo šventė.
Apie 10 valandą ryto Družba kaimo gatvelėje sutikto vyriškio šnekos tikriausiai nebūtų įstengęs suprasti net ir talentingiausias logopedas. Penktąkart pakartojus klausimą „Kurioje yra upė?“, nedrąsiai ant kojų stovintis kaimietis mostelėjo ranka tolyn.
Kad nebūčiau apkaltintas šališkumu ar spalvų tirštinimu, pridėsiu vaizdelį iš Bresto, kur vakare užsukome papildyti maisto produktų atsargas. „Ko nori, senas alkoholike? Tos pačios degtinės? Juk pensiją visą pragersi. Negaliu net žiūrėti į tavo „,mordą“, – tokiais žodžiais į senyvą apspangusį vyriškį kreipėsi pardavėja.
Nusistebėjus, kad labai jau ištuštėjusios alkoholinių gėrimų lentynos, pardavėja atsiduso: „Taip būna kiekvieną savaitgalį... Išeiginės – puiki proga gerti“.
Nuo gaišaties Družba kaimelyje ieškant vietos apsistoti išgelbėjo už kelių sodybų pavėsyje įsitaisę du pensininkai bičiuliai, matyt, ne taip aktyviai leidę savaitgalį. Šiedu baltarusiai smulkiai nupasakojo, kur už kaimelio būtų galima įsirengti stovyklą. Paaiškėjo, kad Lesnos upė prateka priešingoje pusėje nei rodė kaime kelią rodęs svirdulys.
Nulėkus į paupį, pirmiausia išvydome, kad žirgams ganytis nėra kur. Todėl nutarėme stovyklavietę rengti kitapus kelio, kur pamiškėje sužėlęs puikus atolas.
Išrinktą vietą suplukę raiteliai pasiekė labai anksti – išsyk po vidurdienio. Tačiau saulė kepino taip, kad visi suskubo ieškotis pavėsio. Nekukli detalė: mūsų išrinkta vieta buvo įvertinta aukščiausiu balu.
Neįprastai anksti dienos žygį užbaigę raiteliai turėjo pirmą progą išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, daugiau laiko skirti ant kojų nuo jojimo susidariusioms kruvinoms pūslėms gydyti. „Puiki baltarusiška siesta“, - neįprastai trumpu žygiu ir galimybe skirti daugiau laiko poilsiui džiaugėsi žygeiviai.
Atvėsus žirgams, žygeiviai juos palepino maudynėmis. Bene įspūdingiausiai savuosius žirgus maudė Vaidotas Digaitis. Šis laukuviškis augintinius yra įpratinęs prie vandens malonumų – kartu su jais plaukioja po ežerą. Taip į žirgo karčius įsikibę plaukioja indėnai. Todėl V.Digaičio žirgas net nedvejojo, kai šeimininkas paragino šokti į Lesnos vandenį.
Storą kailį atsivėsino ir į paupį atskubėjęs Alšis. Akylasis žirgų sargas pavėsyje stebėjo maudynes ir pats į vandenį šokti ilgai nesiryžo. Dvejones išsklaidė keturkojo šeimininkas Antanas Narmontas - stvėrė Alšį į glėbį ir nunešė atsigaivinti.
Vakarop išsirengėme į Brestą išžvalgyti kelio į pasienio postą. Suskaičiavome, kad iki jo teks įveikti apie 22 kilometrus.
Kadangi sinoptikai visai artimiausiai savaitei prognozavo karščius, nutarta keltis porą valandų anksčiau. Apsiprendėme aplenkti ir centrinę miesto dalį, nes žirgams risnoti sausakimšomis mašinų gatvėmis būtų buvęs didžiulis iššūkis.
Dėl viso pikto užsukome į baltarusių postą išsiaiškinti, ar per jį bus praleisti visi žygeiviai. „Nebus bėdų“, - pažadėjo pasieniečiai, susiradę iš ambasados gautą raštą. Dvejonių kiek iškilo, išgirdus, kad žirgai bus ne priekabose, o kartu su raiteliais. Tačiau gelbėjo tas pats diplomatų raštas.
„Jums vis tiek kažkas negerai“, - pajuokavo vienas pasienietis, sužinojęs, kad raiteliai yra užsimoję pasiekti Krokuvą.
Sugrįžus į stovyklavietę, ambasados išduotą raštą teko traukti dar kartą. Mat į stovyklavietę atvažiavo nedraugiškai nusiteikęs kolūkio pirmininkas. „Kas be mano asmeninio leidimo čia vyksta?“ - rūstavo Družba kolūkio vadovas.
Svečias nurimo, perskaitęs stebuklingąjį Baltarusijos ambasadoriaus Lietuvoje raštą, kuriame prašoma padėti į istorinį žygį traukiantiems lietuviams. „Tiek to“, - ranka numojo ir visureigiu išvažiavo atvėsęs kolūkio pirmininkas.
Peržengus Lenkijos sieną, kasdienių galvosūkių žygeivių padaugės, nes čia didžioji dalis žemės – privati nuosavybė.
Iš istorijos šaltinių
Prie Bugo ir Muchaveco upių santakos įsikūrusiame Bresto mieste gyvena apie 300 tūkstančių gyventojų. Vienas seniausių Palenkės miestų dėl strateginės padėties – prekybos kelio Bugu kontrolės - vadinamas jo „vartais“.
Brestas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1019 m. Galutinai prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungtas apie 1319 m. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties Brestas atiteko jo sūnui Kęstučiui ir Kęstutaičių valdžioje išbuvo iki XV a. vidurio, kol pateko į Trakų vaivadijos sudėtį.
Brestui antrajam Lietuvoje (po Vilniaus) 1390 m. buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Administracinio centro funkcijas miestas išsaugojo iki 1795 m. Su Bresto vardu susiję daug įvykių, kurie turėjo svarbią reikšmę visos valstybės gyvenimui.
1409 m. Breste surengtas slaptas tarpvalstybinis pasitarimas, kuriame aptarti karo su Vokiečių Ordinu reikalai. 1440 m. čia Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Kazimieras Jogailaitis, o 1544 m. – Žygimantas Augustas.
1563 m. tuometinio Bresto seniūno (1551-1565 m.) Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje buvo išleista protestantiška „Bresto biblija“ lenkų kalba, o 1596 m. Bresto Šv. Mikalojaus sobore buvo sudaryta garsioji Bresto unija-sąjunga tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų ir stačiatikių, tapusių unitais. Breste rengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimai, miestas buvo vienas svarbiausių žydų centrų.
* * *
Tikėtina, kad 1548 m. rugsėjį į Krokuvą važiuodama Barbora Radvilaitė į Brestą neužsuko.
Jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis savo laiške minėjo karalienės kelionę pro Kamenecą-Januvą.
1551 m. birželio 11 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda pasiekė Brestą. Čia valdovą išėjo pasitikti tuometinis Bresto seniūnas Mikalojus Radvila Juodasis. Dar gegužės 20 d. laiške susitikimo detales ir net pasirinktą aprangos spalvą didikas aptarė su pusbroliu, Barboros broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju.
Suprasdamas, kad Rudajam tai daug skaudesnis įvykis „nes man mirė ponia, o Jūsų malonybei – sesuo“, prašė gedėti širdyje, o išorėje – tik „gedulo apranga“ ir elgtis kuo išmintingiau, nerodyti savo jausmų bei vengti susidūrimo su vis dar buvusiais Radvilaitės ir Radvilų oponentais. Jam itin svarbu buvo išvengti giminės pajuokos.
Iš Bresto laidotuvių procesija, prie kurios jungėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, iškeliavo birželio 12 d.