Pustrečios paros be civilizacijos, be mobiliojo ryšio ir be galimybės prisikviesti pagalbą, jei ištiktų bėda. Ekspedicijos „Baikalas 2011“ dalyviai įveikė dar nedidelę atkarpą iš 2 tūkst. kilometrų aplink didžiausią pasaulio gėlavandenį ežerą. Tačiau trimis „Nissan Patrol“ visureigiais Šiaurės Mujos ir Barguzino kalnagūbriais per pastarąsias paras nuvažiuoti 170 kilometrų buvo itin sudėtingi: pavasarinių upių suneštais milžiniškais akmenimis, per purvą, nuvirtusius medžius, gilias upių brastas, serpantinais, papuvusiais tiltais.
Naujasis Uojanas buvo paskutinė stotelė prieš prasidedant tikriesiems išmėginimams. Įsukę į miestą, žygeiviai išvydo mokyklą primenantį pastatą, ant kurio sienos iš kitokios spalvos plytų buvo išmūryti Gedimino stulpai.
„Šį pastatą sovietmečiu, matyt, statė lietuviai, o rusai net nesuprato, ką reiškia šis piešinys – lietuvių saugumiečių čia nebuvo“, – nusprendė keliautojai.
Naujajame Uojane, pildydami „Nissan Patrol“ kuro bakus, žygeiviai skubėjo paskambinti artimiesiems, nesvarbu, kad dėl 6 valandų laiko skirtumo Lietuvoje dar buvo ankstus rytas. Visi žinojo, kad išvažiavus į kalnus, susisiekti mobiliuoju telefonu taps neįmanoma.
Bus neįmanoma ir prisišaukti pagalbos, todėl, jei kas nutiks, visi privalės suktis savo jėgomis.
Nuvažiavę nuo Uojano pusšimtį kilometrų prie Irkanos ežero, šalia Šamano kalno, ekspedicijos dalyviai atkimšo viskio butelį ir kiekvienas simboliškai iš jo gurkštelėjo, prieš tai nupylę dalį dievams, kad šie padėtų atlaikyti sudėtingą kelią.
Prižadėjo pabučiuoti į barzdą
Sunkiausia šįsyk buvo ne žmonėms, o visureigiams. Vairuotojai, bekelės mėgėjai, priešingai – atkuto: ne kasdien tenka važiuoti tokiu keliu.
Vieną „Nissan Patrol“ vairuojantis Edmundas Jonikas paglostė visureigio vairą, prašydamas, kad šis neišduotų.
Melstis buvo ko. Pavasarinių upių sunešti akmenys atrodė grėsmingai: vienas neteisingas judesys, ir visureigiui grėsė ant tokio milžino pakibti arba nugarmėti nuo skardžio.
„Jei nesulaužysi visureigio, pabučiuosiu tau į barzdą“, – mažiausiai patyrusiam bekelės vairuotojui, ekspedicijos vadovui Gintautui Babravičiui prižadėjo žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas.
Vieną „Nissan Patrol“ bekelėse vairuoja jis pats, kitą – G.Babravičius, trečią – patyręs keliautojas ir vairuotojas, žygio stovyklos viršininkas ir virėjas E.Jonikas.
Į barzdą G.Babravičiui V.Marozas tą vakarą pabučiavo, bet kitą dieną laukė dar daugiau iššūkių.
Kuprinėje – purškalas nuo grizlių
Kylant į Barguzino kalnagūbrį medžiai taigoje tankėjo, pastebėjome ir kedrų, ant kurių dar kabojo vienas kitas kankorėžis su nenusakomo skonio riešutais – nuo tų, kurių galima įsigyti parduotuvėje, jie skiriasi kaip diena ir naktis.
Kitus riešutus nurinko voverės. „Jei čia yra kedrų, vadinasi, yra ir meškų“, – tarstelėjo fotografas Vladas Ščiavinskas, prieš daug metų dirbęs Sibire su geologais. Su jomis dar nesusidūrėme, tačiau jau kitą dieną aptikome vienos meškos pėdsakų ir paliktą krūvą išmatų.
Verslininkas Vytenis Rasutis nusijuokė: „Meškos man nebaisios. Pasiėmiau purškalą nuo grizlių.“ Iš tiesų V.Rasutis Amerikoje įsigijo tokį purškalą už 50 JAV dolerių. Tokie flakonai parduodami turistams skirtose parduotuvėse.
Ten pat V.Rasutis įsigijo ir marškinius nuo uodų, kurie impregnuoti specialiu skysčiu, bei dušą, į kurį telpa 5 galonai (apie 20 litrų) vandens. Dušo maišą, iš kurio nutįsta guminė žarna, pakabinus ant medžio prieš saulę, vanduo greitai sušyla ir galima maudytis.
Teko išsivynioti gervę
Antra diena bekelėje maršrutu Uojanas–Uliunchanas buvo dar įspūdingesnė. Pirmadienį, rugpjūčio 15 d., žygeiviai stovyklą įsirengė 950 metrų aukštyje, o antradienį ėmė leistis į Svetlajos upės slėnį. Išdžiūvusių pavasarinių upių vagos, kuriomis vanduo teka tik pavasarį, kai nutirpsta kalnų sniegas, tapo dar pavojingesnės, nes didesnės tapo didelių akmenų sangrūdos.
Dėl pastarosiomis dienomis vis prapliumpančio lietaus kai kur taigos kelio danga tapo itin minkšta, ir visureigiai tiesiog grimzdo į šlapią smėlį ar juodžemį.
Net patyrusiam vairuotojui V.Marozui teko išsivynioti gervę, kai įstrigo kildamas į kalniuką. Netrukus virvės vėl prireikė – įklimpusį visureigį šįsyk ištempė ne kitas „Nissan Patrol“, o patys žygeiviai.
Kadangi V.Marozo vairuojamas visureigis važiuoja kolonos priekyje, žygio autoūkio vadas išmėgina pasirinktą kelią ir matydamas, kad pravažiuoti neįmanoma, siūlo ieškoti kitų variantų judėti pirmyn.
Ištraukus įklimpusį „Nissan Patrol“, ant kelio teko kloti aplink prikritusių rąstų, kad lengviau pravažiuotų kiti visureigiai. Gamta Sibire – natūrali: taigos niekas netvarko ir neišveža nulūžusių medžių.
Bedugnėje – sunkvežimiai
Teigiama, kad kelias aplink Baikalą buvo praskintas statant Bamo magistralę. Nors paprastai visos reikalingos medžiagos žiemą buvo vežamos per užšalusį ežerą, viena žiema pasitaikiusi itin šilta ir didžiausias pasaulio gėlavandenis neužsitraukė ledu. Tuomet imta ieškoti alternatyvų, kaip prasiskinti kelią kalnais.
Matyt, nuo tų laikų Baikalo kalnagūbryje rūdija nuo skardžio nuriedėjęs sunkvežimis, o šalia to skardžio kabo įspėjamieji ženklai „Vingiuotas kelias“ ir „Leistinas greitis – 30 kilometrų per valandą“.
„Tie, kas nenori paisyti kelio ženklų, pažiūrėkite į dešinę“, – išvydęs sunkvežimio griaučius per raciją pasiūlė V.Marozas. Tačiau „Nissan Patrol“ vairuotojai dažnai važiuoja įjungę lėtintuvą, todėl spidometro rodyklė retai pakyla aukščiau 10 kilometrų per valandą žymos.
Važiuoti šiuo keliu nelengva ir dėl to, kad vanduo žemę kai kur išplovė taip smarkiai, kad atsirado gilių ir plačių properšų, tiltai, kažkada statyti kroviniams gabenti, jau kadaise supuvo arba iš viso nebuvo baigti statyti – tiltų rėmai liko, bet šalia jų nėra jokių sankasų, kitaip tariant, užvažiavimų.
„Matyt, jie taip ir buvo palikti likimo valiai, kažkodėl nuspręsta nieko nebedaryti“, – svarstė E.Jonikas.
„Bet kiek pinigų čia sukišta. Milijonai“, – nusistebėjo ir kiti žygeiviai. Užsirioglinę ant vieno tokių tiltų su užrašu „Bam“, ekspedicijos dalyviai drauge nusifotografavo.
Simbolinis kelio stulpelis
110-asis kilometras – bekelės vairuotojų legenda. Kelyje aplink Baikalą, Svetlajos slėnyje, stovi kilometrus nurodantis stulpelis, ant kurio vienos pusės užrašytas skaičius 110, o ant kitos – 60.
Už 60 kilometrų – Naujasis Uojanas, už 110 km – Uliunchanas.
Kažkada šiame kelyje tokie stulpeliai buvo sustatyti kas kilometras, bet liko tik šis vienintelis, kuris tapo savotišku simboliu: stulpelio „sparnai“ nukabinėti gairelėmis, ant strypo prirašyta vardų tų, kurie ryžosi važiuoti šiuo maršrutu.
Paprastai visi, kurie nusprendžia apvažiuoti Baikalą, renkasi kryptį nuo Uliunchano. Lietuviai pasielgė priešingai. Bet kuriuo atveju, neįmanoma apsukti rato aplink milžiną gėlavandenį ežerą nepamačius šio stulpelio.
„Apvažiuoti Baikalą galima tik pasirinkus šį kelią. Ant stulpelio radome užrašų rusų kalba, gairelių iš Kazachstano, ženklų, kad čia buvo latviai ir estai, o lietuviai, atrodo, esame pirmieji, kurie ryžosi įveikti šį maršrutą“, – nusprendė ekspedicijos vadovas G.Babravičius.
„Maršrutas įdomus, bet nepasakyčiau, kad labai sudėtingas. Tai – šių dienų kelias žmonėms, kurie gyvena ir dirba taigoje. Jiems tai – įprasta ir normalu. Šis kelias stebina tik mus, kurie Lietuvoje pavažiavę nedidelę atkarpą žvyrkeliu dejuoja, kaip blogai. Šiais masteliais, šioje situacijoje, kelias, kurį sukame aplink Baikalą, yra iš tiesų puikus“, – tvirtino E.Jonikas.
Prie simbolinio kelio stulpelio ekspedicijos „Baikalas 2011“ prisiminė ir dar vieną datą, kuri svarbi jų žygyje, – tremties 70-metį. Šia proga G.Babravičius į medinį kelio stulpelį įsmeigė ženkliuką.
Sraunios upės netapo kliūtimi
Vis dėlto šis stulpelis dar nereiškė kelio pabaigos ir džiaugtis buvo per anksti. Po kelių atkarpų itin klampiais keliais vakarėjant žygeiviai privažiavo sraunią ir ganėtinai plačią Barguzino upę, per kurią nėra jokio tilto.
Upę jau pervažiavę sunkvežimių „Ural“ vairuotojai šūktelėjo, kad vandens – kone iki kaklo, todėl tamsoje kirsti upės lietuviai nesiryžo, o išaušus leidosi į žvalgybą. Neperšlampamu kostiumu apsivilkęs V.Marozas prisirišo virvę, paėmė lazdą ir ėmė bristi, centimetras po centimetro tikrindamas upės gilumą.
Barguziną, skiriantį Baikalo ir Barguzino kalnagūbrius, žygio autoūkio vadas perbrido sušlapęs iki pusės. „Važiuoti galima“, – konstatavo grįžęs. „Ural“ vairuotojai Barguziną kirto tiesia linija, lietuviai – įstriža, nes ten upė seklesnė.
Ekspedicijos dalyvių džiaugsmui nebuvo ribų, kai per kelias minutes trys visureigiai vienas po kito išnėrė į kitą upės krantą.
„Gyvenime nesu taip bijojusi, – prisipažino jauniausia žygeivė, 15-metė moksleivė Urtė Babravičiūtė. – Vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kai senelis (žygio vadovas G.Babravičius – aut.past.) pasiekė krantą.“
Pakrantėje keliautojai ir papusryčiavo – virėjas E.Jonikas iš vakarykščio troškinio greitai paruošė šviežių kopūstų sriubos.
Maždaug už 100 metrų laukė dar viena brasta – siauresnė, bet gilesnė. Ją visureigiai pervažiavo nė nestabtelėję.
Įspūdingiausia brasta laukė vos pervažiavus Džerginskio draustinio užkardą. Žygeivius vėl pristabdė Barguzino upė, tačiau čia jos vaga buvo gerokai platesnė. Teko vėl bristi, tikrinant upės gilumą – be virvės, nes tokios ilgos keliautojai neturėjo. Šįsyk nelengvos užduoties ėmėsi „CG Barakuda“ prodiuseris Audrius Steikūnas.
Pervažiuoti brasta be didesnių problemų pavyko visiems, tačiau paskutiniam ją kirtusiam E.Jonikui teko kiek pasigalynėti su upe – stipri srovė „Nissan Patrol“ ėmė nešti į šoną, bet 2,8 tūkst. arklio galių variklis automobilį ištraukė prieš srovę.
„Nieko baisaus, jei srovė nuneštų ant seklumos – variklis vis tiek ištrauktų. Baisiausia, kas galėjo nutikti, kad visureigis atsimuš į akmenį ir apvirs“, – aiškino E.Jonikas. Kartą jis jau buvo atsidūręs tokioje situacijoje. Tada važiuojant per sraunią Sibiro kalnų upę su „Ural“ galinga srovė ėmė nešti net sunkvežimį.
Ties krantu Barguzinas buvo giliausias, todėl visi trys „Nissan Patrol“ prisėmė vandens. Gerai, kad ne tiek, kad būtų apsemtos sėdynės.
Sunkiausią atkarpą žygeiviai jau įveikė. Tačiau niekas nežino, kas laukia artimiausiomis dienomis. Visureigiai jau atlaikė beveik 8 tūkst. kilometrų, ekspedicijos dalyviai kol kas susidorojo ir su psichologiniais iššūkiais.