21 valanda. Tiek užtruko Krokuvos link valdovų keliu traukiančių žygeivių kelionė per Baltarusijos–Lenkijos pasienį. Antradienis, rugpjūčio 16-oji, keliautojams prasidėjo 5 val. ryto, bet diena vis tiek buvo per trumpa, kad įveiktume pasienio užkardą Kazlovičai–Karoščinas. Pirmiausia baltarusių pasieniečiai iš Varšuvos tilto posto mus nukreipė į Kazlovičų pasienį, nes pirmame lenkų muitinės poste nebuvo veterinaro, galinčio sutvarkyti dokumentus.
„Mes darome jums išimtį, nes per šį postą leidžiami tik kroviniai“, – pažymėjo Kazlovičų posto pamainai vadovavęs majoras, asmeniškai rūpinęsis, kad 13 žirgų kuo greičiau iškeliautų.
Su vadovybe Minske pasitarę pasieniečiai rado išeitį, kaip raitelius ir žirgus „paversti“ kroviniu – pildydami dokumentus 9 raitelius ir 13 žirgų užregistravo kaip mikroautobusą „Ford Transit“. Vis dėlto šio stebuklo laukti teko daugiau kaip 5 valandas.
Su žygeivių vadovu Giedriumi Klimkevičiumi sukirtome lažybų dėl lenkų poste praleisto laiko. Žygio sumanytojas buvo įsitikinęs, kad muitinės formalumams sutvarkyti pakaks 1,5 valandos, aš buvau ne toks optimistiškas – prognozavau, kad užgaišime 2 valandas.
Tiesą pasakius, Karoščino poste dirbantys lenkų pasieniečiai irgi neužgaišino ilgiau nei 15 minučių – patys automobiliu palydėjo į muitinę. Jau buvau susitaikęs su mintimi, kad puodelį kavos teks pirkti man, bet tada prasidėjo lenkiški stebuklai.
Muitininkams vadovavęs pareigūnas žvilgčiojo į laikrodį ir žadėjo, kad iki pamainos pabaigos mes tikrai galėsime leistis į stovyklavietės paieškas. Optimizmą užmušė veterinarijos tarnybos darbuotojai, 13 žirgų dokumentus pildę net 8 valandas.
Pareigūnai kažkodėl nusprendė, kad lietuviški žirgai yra importuojami į Europos Sąjungą, todėl paskaičiavo mokestį – per 3000 litų. Nepadėjo ir aiškinimai, kad po rugpjūčio 26 d. numatytų iškilmių Vavelio rūmuose Krokuvoje visi žemaitukai sugrįš į gimtinę. „Mūsų tvarka – tokia“, – sausai paaiškino muitininkai.
Pervargę žygeiviai jau buvo sugulę ant rasotos pievos pačiame Karoščino poste, bet 2 val. ryto veterinarijos tarnyba pagaliau išdavė 39 lapus dokumentų – po 3 kiekvienam žirgui. „Koja buvo galima užpildyti lapus greičiau“, – pasigirdo replika iš nuvargusių žygeivių būrio.
Sutemus visureigiu „Mitsubishi L200“ ieškoti vietos stovyklavietei išrūkę žygeiviai grįžo nieko nepešę, todėl nuspręsta nakvoti išsyk už pasienio posto tvoros. „Nakvokite?“ – gūžtelėjo pečiais lenkų pareigūnai.
Po 21 valandą trukusios kelionės per sieną ne visiems žygeiviams pakako jėgų ir noro statytis palapinę, todėl didžioji dalis jų sugulė ilsėtis tiesiog po atviru dangumi. Laimė, naktį lietaus nebuvo. Aplankyti atskubėjusiems Gerdos Janeliūnaitės tėvams atsirado vietos palapinėje.
Rytą pabudę keliautojai ilgai stebėjosi, su kokiu atkaklumu visą naktį darbavosi uodai – daugumos veidai buvo smarkiai patinę nuo daugybės įgėlimų. Apie tai, kad Bresto apylinkėse būtina saugotis nuo uodų, buvome perspėti dar Lietuvoje, bet negelbėjo niekas – nei tepalai, nei purškalai. Statistikos mėgėjams: per vakarą prie Družbos kaimelio vienai žygio organizatorių Eglei į plaštaką sugebėjo įgelti 23 uodai.
Žygeiviai nusprendė į Lietuvą išgabenti vieną žirgą – ketverių metų Klavišas bus grąžintas Vilniaus žirgynui. Šiam smulkaus sudėjimo žirgui buvo pernelyg sunku kasdien nešti raitelį, todėl nutarta jo apskritai nebevarginti.
„Sunkiausia tiems žirgams, kurie nedalyvavo pernykščiame žygyje prie Juodosios jūros. Senbuviai yra pripratę prie didesnių krūvių, todėl noriai bėga ir nepervargsta, – sakė vienas labiausiai patyrusių žygeivių Česlovas Marcinauskas. – Dabar porą dienų krūvis buvo minimalus, todėl visi žirgai jaučiasi puikiai.“
Atsisveikinus su Klavišu, problemų padaugėjo žygeivius lydintiems žmonėms – parą, kol iš Lietuvos sugrįš visureigis, teks verstis vienu automobiliu.
Tačiau džiaugėmės žinodami, kad šioje valstybėje, skirtingai nei Baltarusijoje, nebeiškils problemų dėl interneto ryšio. Po 6 dienų Baltarusijos pašto skyriuose lenkų pasienio poste aptiktas nemokamas bevielis ryšys mums jau atrodė esąs kosminio greičio. Todėl galėjome išsiųsti ne tik žinutes, bet ir vaizdo medžiagą.
* * *
Dešimtą žygio dieną nuspręsta nukeliauti 60 kilometrų ir įsikurti greta Losicių miestelio. Jame dabar gyvena apie 8 tūkst. gyventojų.
Losicės nuo XIV a. vid. iki 1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Miesto herbe, gautame 1505 m., raudoname lauke pavaizduotas baltas žirgas. Žirgo simbolis čia neatsitiktinis – Losicių pavadinimas kildinamas iš rusų kalbos žodžio „lošad“ (arklys).
Iš tiesų miškingoje Losicių vietovėje būta laukinių arklių – miškinių tarpanų. Jie buvo pilki, su juoda juosta išilgai nugaros, didele galva, plačia kakta, trumpu storu kaklu, juodais stačiais karčiais, plonomis kojomis. Ūgis ties gogu siekė 122–135 cm.
Lietuvos statutai draudė juos medžioti, tačiau dėl kryžminimo ir medžioklės jie išnyko XVII a. pradžioje. Spėjama, kad tarpanai prisidėjo ir prie žemaitukų genezės.
Pirmosios istorinės žinios apie Losices siekia XIII a. vidurį. Tikėtina, kad pradžią gyvenvietei davė netoli miesto buvęs didžiausias XI–XIII a. piliakalnis. Išlikę įspūdingi gynybiniai jo pylimai ir griovių pėdsakai.
XV a. miesto teritorijoje stovėjo pavienės bajorų sodybos, o jau XVI a. pr. Losicių miestas buvo vienas didesnių Lenkijos miestų.
1505 m. Aleksandras Jogailaitis miestui suteikė Magdeburgo miesto teisę. Šiuo laikmečiu mieste iškilo rotušė, suformuota taisyklingos formos aikštė su iš jos išeinančiomis 8 gatvėmis. 1551 m. Losicėse priskaičiuota 240 namų, kuriuose gyveno apie 1,5 tūkst. gyventojų, dirbę 79 valakus žemės.
Čia būta iki 40 alaus, midaus ir degtinės karčemų, gamintos puikios odos, klestėjo kiti amatai. Losices per savo keliones dažnai aplankydavo ir Žygimantas Senasis. Dėl įprastinių Jogailaičių kelionių per šį miestą miestiečiai privalėjo taisyti tiltą per tvenkinį, kelius, o kai atjodavo valdovas – turėdavo jį vaišinti.
Atskirą karališkosios valdos dalį sudarė dvaras, turėjęs specialiai priimti pravažiuojantį valdovą su palyda. 1551 m. Melniko seniūnijos inventoriuje aprašytas dvaras buvo didelis, medinis, tinkuotas moliu. Jame buvo priemenė su 3 stikliniais langais, du dideli kambariai bei kamara su 5 langais bei 5 suolais.
Apstatyti tie kambariai buvo paprastai, bet patogiai: pirmajame kambaryje buvo 7 stikliniai su mediniais rėmais langai, 2 stalai, 2 krėslai, viduryje kabėjo geležinė 9 žvakių žvakidė, plytų grindys, koklinė krosnis su židiniu. Antrajame kambaryje buvo 4 langai, 1 stalas, viduryje kabėjo geležinė žvakidė. Dvare dar buvo kiti pastatai: kepykla, virtuvė, alaus darykla, sandėlis, rūsys, pirtis, dvi medinės arklidės, kurių kiekvienoje buvo po 100 arklių.
* * *
Nors Bresto link ėjo patogesnis kelias, Žygimantas Augustas Losicių kelią pasirinko dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia čia buvo geresnės sąlygos apsistoti su didele palyda, o mieste veikė net kelios katalikų bažnyčios. Antra ne mažiau svarbi priežastis – pro šią vietovę Barbora Radvilaitė 1548 m. rugsėjo pradžioje keliavo į Krokuvą pas vyrą. Tuomet aprašydamas sesers „pagarbų sutikimą“ jos brolis Mikalojus Radvila Rudasis motinai teigė, jog Losicėse Barborą Radvilaitę sutiko Žygimanto Augusto pasiųsti 200 raitelių.
1551 m. birželio 8 d. Losicių dvarą pasiekė Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija. Čia apsistota nakvynei, taip pat turėjo vykti ir gedulingos apeigos.
Losicės Žygimantui Augustui buvo gerai žinomos. Čia jis porą kartų apsilankė būdamas dar vaikas, kai su tėvais vyko į Lietuvos sostinę Vilnių. Vėliau jis Losicėse trumpai ilsėjosi 1535 m. spalį ir 1540 m. gegužę.
Palaidojęs Barborą Radvilaitę, valdovas į Losices atvyko po pusmečio – 1552 m. sausio 16 d. iš čia parašė laišką Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam. Vėliau į šį dvarą, atrodo, nebeužsuko.