Atsisveikinimo su Baltarusija diena prasidėjo labai anksti. Buvusios kaitros išgąsdinti žygeiviai atsikėlė 5 val. ryto, kad kuo anksčiau įžengtų į pasienio postą. Raitelių kolona pajudėjo anksčiau – į už 22 kilometrų esantį postą išjojo 7 val., o žygeivius lydintys ekipažai liko tvarkyti stovyklavietę. Kartu liko ir lėkti su žygeiviais besiveržęs Alšis.
Šuo užsiėmė vietą automobilyje ir kantriai laukė susitikimo su šeimininku Antanu Narmontu. Bėgti kartu dėl žaizdos letenoje jis galės dar negreit.
Kai pasienio poste Alšis buvo išleistas iš mašinos, jis pirmiausia nuskuodė prie Kaktusą pririšti bandančio A.Narmonto. Žirgas su šunimi pasisveikino kilsteldamas priekinę kanopą, o Alšis jam meiliai lyžtelėjo nosį.
Į Varšuvos tilto postą buvome nuvažiavę išvakarėse ir jame gavome patvirtinimą, kad problemų neturėsime. Tačiau vos įžengę į postą išgirdome: problemų bus, ir nemažų.
„Mes jus išleistume išsyk, bet Lenkijos pusėje nėra veterinaro. Todėl 99 proc. tikimybė, kad jūs būsite sugrąžinti“, – paaiškino pasieniečiai. Bandyti laimę nesiryžome, nes visi turėjome tik vienkartinę Baltarusijos vizą.
Pasienio sargai nenustebo, išgirdę apie žygio tikslą, – jiems Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorija puikiai žinoma.
„Kažkokia nesąmonė, juk mes kasdien praleidžiame automobilius su katėmis ir šunimis. Niekada niekas nebuvo užkliuvęs“, – rankomis skėsčiojo Baltarusijos pareigūnai. Po pusvalandį trukusių derybų su lenkais jie pasiūlė mums važiuoti į Kazlovičų pasienio postą.
Pigiu dyzelinu pripildę automobilių bakus Brestą aplėkėme per gerą pusvalandį. Raiteliai buvo nukreipti trumpesniu keliu – per vienuolyną ir garsiąją Bresto tvirtovę.
„Tvirtovė – labai įspūdinga, žavinti savo didybe, nors ten labai dairytis nebuvo kada“, – pasakojo per dvi valandas į už 30 kilometrų esantį kitą pasienio postą atjojęs žygeivių vadovas Giedrius Klimkevičius.
Kazlovičų poste mus pasitiko ir visur lydėjo pamainos viršininkas, bet ir majoro padedam užstrigome ilgam. Visur be eilės mus vedžiojęs majoras pažymėjo, kad daro išimtį – per šį postą praleidžiami tik kroviniai.
Pasienio poste pareigūnai visus raitelius įregistravo kaip mikroautobuso keleivius, bet gaišatis prasidėjo muitinėje. Čia paaiškėjo, kad stinga kažkokių žirgų dokumentų, nors įvažiuojant jų nereikėjo. Užpildę popierius iš vietos vis tiek nepajudėjome – pareigūnai ėmė konsultuotis su Minske esančia valdžia.
Į pirmąjį postą įžengę 10 val. 30 min. antrajame mes 20 val. 20 min. tebestovėjome ties užrašu „Įeiti draudžiama“. Tačiau pasieniečiai leido nueiti iki bemuitės parduotuvės, ten išleidome paskutinius baltarusiškus rublius – atsigaivinome ledais.
„Darome viską, ką galime“, – prie posto tvoros ant žemės sukritusius žygeivius guodė pareigūnai. Gerai tik tiek, kad oras sušilęs tik iki 22 laipsnių – sinoptikų prognozės apie visą savaitę besitęsiančius karščius nepasitvirtino.
17 val. sulaukėme geros žinios – baltarusiai mus išleis, tačiau kada – neaišku. Valandos slinko viena po kitos.
Galiausiai Lenkijos muitininkai po 3,5 valandos išleido vieną žygeivių automobilį.
Trys žygio dalyviai visureigiu "Mitsubishi" išskubėjo greta Lenkijos sienos surasti stovyklavietę.
Tai padaryti bus sunku, nes Lenkijoje beveik visa žemė yra privati nuosavybė, todėl įžengti į ją galima tik gavus leidimą. Pakalbėti su šeimininkais liko nedaug laiko, nes visureigis iš pasienio posto išvažiavo jau sutemus.