Įžengdami į Lenkiją būgštavome, kad iškils didelių bėdų bandant susirasti vietą nakvynei. Mat Lenkijoje didžioji dalis žemės yra privati nuosavybė. Baltarusijoje šios problemos neiškilo: čia žemė priklauso valstybei, o mes turėjome ir stebuklingąjį ambasadoriaus raštą, nurodantį suteikti žygeiviams visokeriopą pagalbą.
Pirmąją žygio dieną Lenkijoje stovyklavietę surasti pavyko labai nesunkiai. Savo žemę ganytis 12 žirgų ir žygeivių palapinėms pasiūlė Rudkos miestelio gyventojas. Lenkiškai kalbančiam virėjui Sauliui Skruibiui šeimininkas geranoriškai pasiūlė naudotis ir vandeniu.
„Mums tikrai negaila, kad čia apsistojote. Esame katalikai, turime vienas kitam padėti“, - kevirtadienio rytą sakė sodybos šeimininkė.
Šiandien buvo suplanuota pasiekti už šešiasdešimties kilometrų nuo Rudkos esantį Lukovą. Kol iš Lietuvos sugrįš į Vilniaus žirgyną eržilą Klavišą išvežęs visureigis, stovyklavietę surasti patikėta mūsų virėjui Sauliui.
Tačiau vieta nakvynei tarsi nukrito iš dangaus – pasiūlymą gavome, kai raitelių kolona įjojo į Lošicę. Prie įspūdingos raudonų plytų bažnyčios sustojusius žygeivius užkalbino Valdemaras.
Vyriškis sakė pats už keleto kilometrų auginantis žirgus ir apgailestavo, kad ši vieta mums apsistoti netinka. Savaitės žygyje su žirgais katalikams brangiomis vietomis anksčiau dalyvavęs vyriškis nesiliovė gėrėtis iki šiol nematytais žemaitukais ir pasiūlė apsistoti greta Lukovo esančiame Sulėjos kaimelyje.
„Mano draugas Slavomiras jus tikrai priims. Aš jam paskambinsiu“, - greitakalbe bėrė vyriškis, žemėlapyje parodęs, kuriais keliais geriausia joti žygeiviams.
Į Lošicę įjojusi raitelių kolona nudžiugino ne tik Valdemarą, bet ir būrį prie bažnyčios rinktis pradėjusių miestiečių. „O-o-o“, - sutartinai linkčiojo praeiviai, sužinoję, kad žygeiviai traukia valdovų keliu į Krokuvą.
Smulkmenų klausinėję smalsuoliai apgailestavo, kad negali išvysti žygeivių numylėtinio Alšio. „Negali būti, kad jis galėjo nukeliauti iki Juodosios jūros“, - tik galvą lingavo pensinio amžiaus Agnieška.
Stiklo perrėžta Alšio letena jau sugijusi, bet gydytoja Lina Petrylienė dar nedavė leidimo keturkojui bėgti kartu su žygeiviais. Medikės verdiktas Alšio nežavi - kiekvieną rytą jis bando ištrūkti pas šeimininką Antaną Narmontą ir jo eržilą Kaktusą. Todėl keturkojį tenka sugauti ir pririšti.
Mikroautobuso keleiviu tapusiam Alšiui tenka laukti vakaro, kol į stovyklavietę atjos raiteliai. Žygeivius šuo pasitinka džiaugsmingai šokinėdamas aplink arklius ir skardžiai lodamas. Gavęs vakarienę keturkojis kiekvieną vakarą prigula greta tos pačios palapinės - saugo miegantį Antaną.