Buriatijos sostinė Ulan-Udė tviska prabanga ir alina karščiu. Dienomis termometro stulpelis čia pakyla aukščiau 30 laipsnių žymos, o vakarais vis tiek alina tvankuma. Aplink Baikalo ežerą važiuojantys trys lietuviški ekipažai daugiau nei parai stabtelėjo Ulan-Udėje – kad prieš startą į Mongoliją vėl patikrintų visureigius, pasikeistų nuleistą padangą, pailsėtų nuo nuolatinio kratymosi visureigiuose, nuo uodų ir nuolatinio skubėjimo.
Išvargusius, purvinus, bet geros nuotaikos neprarandančius lietuvius Ulan-Udėje priglaudė buvusi Buriatijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Aldona Zeliauskaitė-Arefjeva, pasiūliusi jiems savo trijų kambarių butą.
Ulan-Udėje nuspręsta apsistoti daugiau kaip parai – į remonto dirbtuves nuvarytas daugiausia problemų kėlęs visureigis „Nissan Patrol“, kuriam dar Sizranėje pakeista variklio bloko tarpinė, ant disko sumontuota kitam automobiliui pakeliui į Ulan-Udę nuleista padanga, žygeiviai išsiskalbė ir išsimiegojo.
„Dabar žinau, ko man labiausiai trūko. Norėjosi paprasčiausiai patinginiauti“, - pusiaugulomis ant sofos nieko nematančiu žvilgsniu spoksodamas į televizorių tarstelėjo žygio „Baikalas 2011” autoūkio vadas Vaidotas Marozas.
Panašiai jautėsi ir kiti žygeiviai. Kol remonto dirbtuvėse buvo apžiūrimas „Nissan Patrol“ variklis, dauguma mėgavosi palaiminga akimirka, kai neburzgia visureigių varikliai: svetingosios A.Zeliauskaitės-Arefjevos namuose vieni gulinėjo, kiti krapštinėjosi prie kompiuterių, treti skaitė ar stebeilijo į televizorių.
Atsisveikino su dviem bičiuliais
Į Ulan-Udę atvyko dvylika žygeivių. Tačiau tolesniu keliu aplink Baikalą jų leisis tik dešimt – su dviem ekspedicijos bičiuliais teko išsiskirti.
Įveikę sunkiausią ir pavojingiausią kelio aplink Baikalą atkarpą Šiaurės Mujos ir Barguzino kalnagūbriais, Barguzino upės žiotyse keltu persikėlę į kitą krantą, dvylika lietuvių nakvynės sustojo didžiausio pasaulio gėlavandenio paplūdimyje.
Ežero pakrantėje ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai palydėjo saulę ir surengė šventinę vakarienę prie laužo: trečiadienio vakarą su žygeiviais atsisveikino verslininkai Vytenis Rasutis ir Egidijus Jakubauskas, jau kitą dieną patraukę savais keliais.
V.Rasutis ir E.Jakubauskas jau anksčiau buvo suplanavę iš Mongolijos sostinės Ulan Batoro, į kurią keliautojai visureigiais turėtų nukakti šiomis dienomis, keliauti į Pekiną (Kiniją).
Bilietus į Pekiną verslininkai užsisakė rugpjūčio 20-ajai, tačiau dėl įvairių trukdžių ekspedicijos dalyviai nespės poryt pasiekti Ulan Batoro, todėl iš Buriatijos sostinės Ulan-Udės į Mongoliją V.Rasutis ir E.Jakubauskas išskrido lėktuvu.
„Gaila, kad pabuvome taip trumpai. Kaip ir nebesinori į tą Pekiną, bet turime ten savų reikalų, todėl reikia keliauti“, - nelinksmai ištarė V.Rasutis. Liūdna buvo ir pasiliekantiems žygeiviams, kai Ulan-Udėje spaudė rankas iškeliaujantiesiems – per kelias dienas visi tapo daugiau nei šeimos nariais.
Miestas – gyvas ir spalvingas
Buriatijos autonominėje respublikoje gausu naudingųjų iškasenų: volframo, molibdeno, aukso, akmens anglies ir kitų gėrybių.
Todėl Ulan-Udė smarkiai skiriasi nuo iki tol matytų Rusijos miestų: nors čia tvoskia karštis, miestas atrodo gerokai švaresnis nei, pavyzdžiui, pravažiuoti Sizranė, Čeliabinskas, Novosibirskas ar Severobaikalskas.
Miesto centre – milžiniškas V.Lenino biustas, vienoje pagrindinių gatvių – dainuojantis fontanas. Priemiesčiuose iš tolo ryškiomis spalvomis šviečia buriatų šventyklos datsanai.
„Ulan-Udės naktinis gyvenimas irgi geras, - nusprendė fotografas Vladas Ščiavinskas, su dar keliais žygio draugais ketvirtadienio vakarą leidęsis į žvalgybą po miestą. - Gyvenimas čia iš tiesų verda.“
Lietuvių tremtinių pėdsakais
Dalis keliautojų penktadienio rytą ėmėsi misijos pasidomėti į Buriatiją sovietmečiu ištremtų lietuvių istorijomis ir leidosi ieškoti jų kapinių. A.Zėliauskaitės-Arefjevos brolio Kazimiero lydimi žygeiviai aplankė penkerias tokias kapines. Kai kuriose jų palaidota daugiau kaip po 100 lietuvių.
A.Zeliauskaitė-Arefjeva, kaip ir jos brolis Kazimieras, į Buriatiją buvo atgabenti 1948-aisiais, kai jų šeimą: motiną, močiutę ir tris mažamečius vaikus J.Stalino pakalikai pasmerkė tremčiai. Šeimos tėvas dar 1945-aisiais buvo sušaudytas.
A.Zeliauskaitė-Arefjeva iki šiol puikiai kalba lietuviškai ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Be jokio pasipūtimo moteris rodė nuotraukas, kuriose ji užfiksuota šalia nušalinto prezidento Rolando Pakso, kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus ir jau Anapilin iškeliavusio prezidento Algirdo Brazausko.
„Norite, papasakosiu istoriją apie R.Paksą? Nustebsite - žvelgdama į nuotrauką su juo susimąstė A.Zeliauskaitė-Arefjeva. - Kai bendraudama su juo pasakiau, kad esu iš Buriatijos, R.Paksas pasakė, kad čia prabėgo treji geriausi jo gyvenimo metai. Pasirodo, Ulan-Udėje jis dirbo lakūnu bandytoju“. Ulan-Udėje iki šiol veikia lėktuvų gamykla.
Buriatijos sostinę žygeiviai ketina palikti ankstų šeštadienio rytą. Kita ekspedicijos dalyvių stotelė – Mogolijos sostinė Ulan Batoras, kurioje keliautojai, prisimindami tremties 70-metį, ketina paieškoti ten buvusio lagerio pėdsakų.