Palyginti su pirmąja naktimi Lenkijoje, kur glaudėmės pasienio posto patvoryje, ketvirtadienio nakvynė buvo karališka. Lošicėje sutiktas ponas Valdemaras mus nukreipė į greta Lukovo esančiame Sulėjės kaimelyje įsikūrusį Ulonų raitelių klubą.
Šio klubo nariai pasitiko raitelius ir palydėjo į nakvynės vietą. Po labai ilgos pertraukos galėjome nakvoti pastogėje, o pirmi atvykę laimingieji netgi galėjo pasilepinti netoliese esančios sodybos duše. Likę gaivinosi sušokę į čia pat esantį gilų tvenkinį.
Sulėjės ulonų klubas vienija 70 narių, kurių kiekvienas turi ne tik po keletą žirgų, bet ir specialią ulonų uniformą, amuniciją. Per televiziją reportažą apie į Krokuvą traukiančius lietuvius žygeivius matę lenkai neįstengė atsistebėti raitelių užsispyrimu ir žirgų ištverme.
„Mes buvome susiruošę į 70 kilometrų žygį, bet nemaža dalis jo neįveikė – pavargo raiteliai, žirgams nuo balno ant nugaros atsivėrė žaizdos, todėl kvietėme mašinas parvežti“, - stebėjosi svečius globojęs Adamas Čiolekas.
Naktį ant fotelio praleidęs arklidžių šeimininkas užsimojo mus raitas palydėti per Lukovą. „Privalėsite užsukti pas mūsų klubo vadą Cezarį Kurowskį ir pakelti simbolinį bokalą alaus už draugystę“, - įspėjo žirgą pasibalnojęs ir karišką aprangą apsivilkęs A.Čiolekas.
Svetingasis šeimininkas pasirūpino, kad per 31 tūkstantį gyventojų turintį Lukovą keliautume be trikdžių – koloną lydėjo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais.
Lukovo pakraštyje gyvenantis C.Kurowskis svečius sutiko ištiestomis rankomis. Šešis grynaveislius arabų veislės žirgus auginantis vyriškis pirmiausia pasirūpino svečių žirgais. Nors kelias nebuvo tolimas, žemaitukai į sodybą atrisnojo suplukę – atsinaujino karščiai. Žirgai gėrė ypač ilgai – atrodė, kad savaitę vandens negavę.
11 valandą ryto termometras jau rodė beveik 30 laipsnių karščio, todėl nuspręsta 10-15 kilometrų trumpinti penktadienio maršrutą.
„Gaila, nežinojau apie jūsų žygį anksčiau, būčiau prisijungęs, - apgailestavo sodybos šeimininkas C.Kurowskis. – Iki šiol tokiame tolimame žygyje nesame buvę – daugiausia nujojome 200 kilometrų“.
Apsikeitę adresais ir telefonų numeriais, žygeiviai pakvietė svetinguosius lenkus atvykti į Lietuvą. Kernavėje gyvenantis Česlovas Marcinauskas pažadėjo svečiams duoti savo auginamus žirgus, ulonams pajodinėti savo žemaitukais pasiūlė ir Vaidotas Digaitis.
Po trumpos viešnagės raitelių ir mūsų ekipažo keliai išsiskyrė. Raiteliai išskubėjo tolyn, mes – apžiūrėti Lukovo įžymybių ir rengti reportažų.
Netrukome įsitikinti, kodėl lenkai laikomi vienais pamaldžiausių – Lukove radome net tris bažnyčias. Be konkurencijos įspūdingiausia - Šv. Kryžiaus pakėlimo bažnyčia.
Lenkijoje problemos dėl interneto prieigų išnyko. Skirtingai nei Baltarusijoje, čia net ir mažiausiame miestelyje veikia bent po vieną interneto kavinę.
Dienoraščio pabaigai – pora liūdnesnių žinių: susižeidė Alšis ir jo šeimininkas Antanas Narmontas.
Ketvirtadienį prieš pat Lukovą pabėgėti su raiteliais išleistas Alšis pateko po „Volkwagen Golf“ ratais. Nuo kelio nublokštas šuo atsidūrė griovyje.
Dūžtančio bamperio garsą ir Alšio cypimą išgirdusiems raiteliams suspaudė širdį – visi buvo įsitikinę, kad ištikimąjį šunį teks laidoti.
Netrukus visiems atlėgo: šlubčiojantis Alšis išlipo iš griovio pribėgo prie šeimininko. Šunį apžiūrėjusi gydytoja Lina Petrylienė nusistebėjo: Alšis atsipirko nedidele žaizdele kojoje.
„Jis daugiau Lenkijoje nebėgs nė metro, nes keliai siauri, o mašinų daug. Krokuvą jis pasieks mašinoje, - griežtai nukirto medikė. – Alšiui leisiu nebent įbėgti į Vavelio rūmus“.
Tą pačią dieną sužeistas buvo ir Alšio šeimininkas A.Narmontas. Raitelis nukentėjo nuo savo eržilo Kaktuso, kuriuo leido pajoti Gerdai Janeliūnaitei.
Itin karštu būdu garsėjantis eržilas spyrė kitam žirgui, bet pataikė tiesiai į A.Narmonto dešinę blauzdą.
Šiandien rytą žemaitis smarkokai šlubčiojo, bet užšoko ant eržilo ir tęsė kelionę. „Privalau nujoti iki Krokuvos“, - skausmais nesiskundė A.Narmontas.
Iš istorijos šaltinių
Istorinėje Mažosios Lenkijos žemėje įsikūręs Lukovas yra 144-as pagal dydį Lenkijos miestas. Tai - svarbus kelių transporto ir geležinkelių mazgas. Per miestą eina svarbiausia europinė geležinkelių magistralė Lisabona-Berlynas-Varšuva-Maskva.
Miesto pavadinimas kilęs iš senosios lenkų kalbos žodžių „lug“, „leg“, reiškiančių pelkėtą, drėgną vietovę. Tai patvirtina ir netoli miesto buvusi „Lokių pelkė“. Todėl 1920 m. patvirtintame miesto herbo raudoname skyde pavaizduotas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su auksine karūna – tai reiškia, kad miestas buvo Lenkijos karalių nuosavybė.
Tikėtina, kad pirmąją gyvenvietę dabartinio Lukovo vietoje XII a. antroje pusėje ar XIII a. pr. įkūrė kažkuris Piastų kunigaikštis. Istoriniuose šaltiniuose Lukovas paminėtas XIII a. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas nurodė, jog 1233 m. iš jotvingių paimtas Kockas buvo prijungtas prie Lukovo kaštelionijos.
Lenkijos šiaurės rytų kraštinė pilis Lukovas gynė lenkų žemes nuo dažnų jotvingių, lietuvių ir prūsų puldinėjimų.
Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo laikais antpuoliai liovėsi. Valdovas 1369 m. miestui suteikė laisvo miesto teises. 1385 m. su Lietuva pasirašius Krėvos sutartį, lenkų mieste nusistovėjo ramybė. 1403 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausias kunigaikštis Jogaila Lukovui suteikė Magdeburgo miesto teises.
Didžiausias miesto klestėjimo laikotarpis XVI-XVII a. pr. Prie to privilegijomis labai prisidėjo valdovai: ne sykį atleido miestiečius nuo įvairių mokesčių, keitė prekymečių datas kitose vietovėse, pvz., Parčiove, kad būtų išvengta konkurencijos. Todėl XVI a. pradžioje buvo pastatyta rotušė, rengti turgūs, o Lukovas ėmė garsėti gelumbės gamyba. Miesto padėties išskirtinumą rodo 1526 m. gauta teisė siųsti savo pasiuntinį į Seimą.
Lengvatas miestas gaudavo dėl strateginės padėties. Jis buvo vienas stambesnių miestų Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kelyje.
Negandos prasidėjo XVII a., kai prasidėjo karai su Švedija. Nors mieste mūšiai vylko tik kartą, 1657-aisiais, tačiau ir to pakako, kad iš jo liko griuvėsių krūva.
Ekonominis pakilimas prasėdėjo tik kitame šimtmetyje.
Prie istorinių objektų išnykimo prisidėjo ir miestą siaubę gaisrai. Per 1533 m. gaisrą ugnis sunaikino ne tik medinius statinius, bet ir ankstyvąjį miesto archyvą. Vienas įspūdingiausių išlikusių senųjų paminklų - Šv. Kryžiaus pakėlimo bažnyčia (1665-1770), XVIII-XIX a. pijorų vienuolyno ansamblis bei XIX a. pabaigos geležinkelio stoties pastatas.
* * *
1548 m. rugsėjį vykdama į Krokuvą pas vyrą, Lukove trumpam buvo sustojusi Barbora Radvilaitė. Iš jos brolio LDK pataurininkio Mikalojaus Radvilos Rudojo 1548 m. rugsėjo 28 d. rašyto laiško aiškėja, kad Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir jos 1500 lietuvių bei 200 lenkų dvariškių raitelių palydą prieš Lukovą pasitiko Žygimanto Augusto pasiųsta „ponų taryba“. Ją sudarė Lenkijos senatoriai: Liublino, Inovroclavo ir Rusios vaivados, Radomo ir Žarnovo kaštelionai.
Sveikinimo kalbą pasakė Plocko vyskupas Andrzejus Noskowskis. Buvo numatyta, kad ceremonijoje dalyvaus ir Poznanės vyskupas, tačiau jis, anot Radvilos, „dvi mylios nuo Lukovo labai sunegalavo ir šiandien labai blogai jaučiasi“. Tikėtina, kad ligą dvasininkas greičiausiai simuliavo, nes buvo vienas iš karališkosioms vedyboms nepritariančiųjų įtakingųjų minios.
Įspūdinga palyda kartu su Barbora Radvilaite po trumpo stabtelėjimo pajudėjo Radomo link.
* * *
1551 m. birželio 6-ąją, šeštadienį, Lukovą pasiekė Žygimantas Augustas, kartu lenkų senatoriais ir dvariškiais lydėjęs mirusios žmonos Barboros Radvilaitės palaikus. Čia sustota, nes pro šį miestą į Krokuvą 1548 m. keliavo Barbora Radvilaitė, be to, valdovo įsakymu ilgiau ir trumpiau stabtelėta visose kelyje esančiose vietovėse, kur buvo bažnyčios.
Eisena buvo iškilmingai atlydėta į miestelio bažnyčią. Tikėtina, kad po gedulingų pamaldų Barboros Radvilaitės palaikai čia buvo palikti ir nakčiai.
Žygimantas Augustas tą pačią dieną, kaip per visą kelionę, Lukove pasirašė keletą patvirtinimų, donacijų ir kitų aktų, kaip pavyzdžiui, birželio 6 d. privilegiją Rusios vaivadai.
Tiesa, amžininkai tikina, kad valdovas visą kelionę rūpinosi tik į jį ištikusią tragediją ir buvo atsitraukęs nuo visų kitų reikalų. Tačiau tuo pat metu plaukte plaukė įvairūs prašinėtojai, todėl jų reikalus tvarkė kartu valdovo palydoje buvęs Lenkijos pakancleris Janas Osieckis.
Jis su valdovu derino tik svarbiausius reikalus. Kad valdovas visą dėmesį skyrė tik laidotuvėms, rodo ir birželio 7 d. Lukove parašytas valdovo laiškas svainiui M. Radvilai Rudajam. Jame valdovas dar kartą aptarė žmonos laidojimo vietą Vilniuje: sutiko su svainio siūlymu palaidoti mylimąją kriptoje, greta „pirmos mūsų žmonos“. Laiške pritarta ir Radvilos atvykimui į Rūdininkus pasitikti laidotuvių palydos, o ne laukti Vilniuje, kaip buvo numatyta anksčiau. Birželio 7 d. gedulinga procesija buvo išlydėta iš Lukuvo į Tčebešuvą.
Lukovą paskutinysis Jogailaitis lankė ne kartą. 1553 m. sausį vykdamas per šį miestą dėl didelių potvynių valdovas liko savaitei. Šį miestą Žygimantas Augustas dar kartą aplankė 1554 m. vasarį, kai vyko į Liubliną.