Akimis neišmatuojamos stepės, smėlio audros, jurtos, kelkraščiuose, atrodo, su visa manta stoviniuojantys vietiniai, asfaltuotu keliu ramiai vaikštinėjantys gyvuliai: karvės, arkliai, ožkos ir avys – vos kirtę Mongolijos sieną ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai atsidūrė tarsi kitame pasaulyje. Mongolijos sostinė Ulan Batoras nustebino dydžiu ir sunkiai paaiškinamu chaosu.
Ankstų šeštadienio rytą trys pilki „Nissan Patrol“ visureigiai išsirikiavo į vieną koloną ir drauge pajudėjo pietų link – į Mongoliją.
Buriatijos autonominės respublikos sostinės Ulan-Udės gatvės dar tik budo iš nakties miego.
Nors žygeiviai planavo prie Rusijos-Mongolijos sienos Kiachtoje atsidurti dar išvakarėse, naktį nutarė nevažiuoti.
„Neverta, - pasitaręs su kitais žygeiviais nusprendė ekspedicijos vadovas Gintautas Babravičius. - Siena vis tiek nakčiai uždaroma“.
Pasienio formalumai varginančiame karštyje atėmė pusketvirtos valandos, tačiau gaišti buvo verta: kirtus sieną prieš akis atsivėrė begaliniai horizontai ir klajokliškas mongolų gyvenimas.
Eismą trikdo galvijai
Vos viena kita jurta pasienyje ir dešimtys – kiek nutolus nuo sienos. Baltose jurtose, kurias kas kažkiek laiko susipakuoja ir su visu „namu“ persikelia gyventi kitur, klajokliai mongolai gyvena ištisus metus. Šalia jurtų stovi apynaujai, daugiausia japoniškų markių automobiliai, šalia stepėse ganosi gyvuliai.
Bandos karvių, arklių, ožkų ar avių nepririštos klaidžioja po stepę, neprižiūrimi gyvuliai karts nuo karto kerta ir į Ulan Batorą vedantį asfaltuotą kelią, trumpam sutrikdydami eismą – nekreipdami jokio dėmesio į ūžiančius automobilius, galvijai ramiai vaikštinėjasi po plentą.
Užtat į tris purvinus vienodus „Nissan Patrol“ dėmesį kreipė mongolai. „Where are You from?“ - laužyta anglų kalba užkalbino besišypsantis vaikinukas, kai stabtelėjome prie pakelės kavinės. „From Lithuania?!“ - reikšmingai palingavo galva, taip ir nedavęs suprasti, žino, kas ta Lietuva ar neturi jokio supratimo.
Siaučia smėlio audros
Sunkiai išmatuojamos Mongolijos stepių erdvės stebina dydžiu. Tolumose dunkso kalvos ir kalnai, siaučia smėlio audros.
„Įdomu, ar vietiniai žino, kada laukti smėlio audros“, - susimąstė vienas ekspedicijos dalyvių Feliksas Andriušiūnas.
Įsisiautus viesului vėjas smėlį pučia į akis, nosį, ausis taip, kad sunku kvėpuoti ir įžiūrėti metro atstumu.
Miesto prieigose – jokio asfalto
Mongolijos teritorija apima daugiau kaip pusantro milijono kvadratinių kilometrų, tačiau šalyje gyvena vos 2,8 mln. žmonių. Didelis jų procentas – klajokliai, gyvenantys jurtose ir vis keičiantys gyvenamąją vietą.
Tačiau daugiausia mongolų – apie milijonas – susibūrė sostinėje Ulan Batore. Šio prieigos stebina nešvara: gatvės neasfaltuotos ir net negrįstos – spūstyse tenka irtis dulkėtais keliais.
Tik ties miesto centru atsiranda asfaltas ir ima dygti dangoraižiai.
„Nepamirškite, kad Ulan Batoras – milijoninis miestas ir turi visas tokiems miestas būdingas blogybes: kišenvagius, chuliganus. Stenkitės nevaikščioti vieni“, - įspėjo žygio vadovas G.Babravičius.
Į Mongoliją ekspedicijos dalyviai užsuko prisimindami tremties 70-metį ir tikėdamiesi aptikti čia buvusio lietuviško lagerio pėdsakų.