Tamsi vandens srovė plaunant rankas pavažiavus vos keliasdešimt kilometrų išduoda – laikytis higienos čia niekaip neišeis. Mongolijos stepėse ir net jos didmiestyje nešvara, atrodo, braunasi į visą kūną. Labiau civilizuoto pasaulio žmonėms sunku suprasti, kaip mongolai gali šitaip gyventi, tačiau jiems tai – normalus gyvenimas. Aplink Baikalo ežerą važiuojantys ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai su nepatogumais, kurių nepatiria civilizuotame pasaulyje, ne tik, kad susitaikė, bet ir prie jų priprato.
Užsukti į Mongoliją žygeiviams buvo svarbu dėl to, kad, anot metraščių, prieš septynis dešimtmečius, kai stalinistinė valdžia pradėjo gerai suplanuotas žmonių trėmimo akcijas, čia irgi buvo įrengtas lageris, kuriame dirbo nemažai lietuvių.
Ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyvių vienas tikslų – paminėti tremties 70-metį.
Ieškodami lietuviško lagerio pėdsakų žygeiviai užsuko ir į Mongolijos sostinę Ulan Batorą, kuriame įsikūrė kone pusė šalies gyventojų.
Dulkės trukdo kvėpuoti ir matyti
Ulan Batoro prieigos dūsta nuo dulkių. Prie įvažiavimo į milijoninį miestą nėra asfaltuoto kelio, o sausas žvyrkelis, kuriuo nuolat zuja virtinės automobilių, taip dulka, kad kartais neįmanoma matyti toliau kaip per metrą.
Šalikelėse stūkso aukštos įtampos laidų bokštai, gamyklų kaminai, antžeminiai šildymo sistemų vamzdžiai.
Šalikelių dulkėse žaidžia vaikai nuo nešvaros pajuodusiais veidais, o pro šalį einantys mongolai niekur neskuba – jiems nusispjauti į tokį nepatogumą, kaip į akis, nosį, ausis lendančias dulkes ar nešvarius drabužius.
Važiuojant automobiliu, užtenka vos praverti langą, kad dulkės nusėstų visur: ant veido ar rankų. Šias plaunant, vanduo nuo nešvarumų net pajuosta.
Automobilių srautas Ulan Batore – tiesiog nepertraukiamas. Vairuotojai pikti ir nekantrūs, o geriausias būdas pasakyti, ką galvoji apie kitą vairuotoją – spausti garso signalą, todėl Mongolijos sostinės gatvės nuolat gaudžia ne tik nuo variklių skleidžiamo garso, bet ir nuo pypsėjimo.
Nuo garso signalo mygtuko mongolai rankos, rodos, neatitraukia: jį spaudžia sankryžose ir prie šviesoforų, skubindami važiuojančiuosius priekyje, pypsėjimu įspėja, kad lenkia, skubina laukdami eilėje prie mokamų kelių. Tačiau galimas ir priešingas variantas – pypsėdami ar mirksėdami šviesomis jie sveikinasi su pravažiuojančiaisiais.
Asfaltuotame kelyje kas keliasdešimt kilometrų – postai, kuriuose reikia sumokėti už važiavimą. Nedaug (maždaug 500-1000 tugrikų – 1-2 litus), tačiau nuolatiniai stabčiojimai ima erzinti.
Automobilių Ulan Batoro ir jo prieigų gatvėse – daug ir įvairių: pradedant papuvusiomis „Ladomis“ iš Rusijos, baigiant amerikietiškais „Hummer“ ar japoniškais „Toyota Land Cruiser“ su vairu dešinėje pusėje. Nemažai automobilių į Mongoliją atvežama iš Japonijos, kurioje eismas vyksta kairiąja kelio puse, bet vietiniai nekeičia vairo pusės.
Aplinkui – pilna pagalbininkų
Artėjant prie Ulan Batoro centro, pagaliau atsiranda asfaltas. Centrinėje miesto gatvėje prabangūs dangoraižiai, griuvenos vaiduokliai ir net nuo dulkių pajuodusios kažkada baltos buvusios jurtos.
Visur pilna šiukšlių ir valkataujančių šunų, kurie, pamatę žmogų, tikisi maisto, bet vos kilstelėjus ranką šasteli į šalį – šis judesys jiems reiškia, kad netrukus smarkiai gaus į kailį.
Mongolai – drąsūs žmonės, o trys vienodi pilki ir nuo kelionės pradžios dar „neprausti“ visureigiai „Nissan Patrol“ bei šviesaus gymio keliautojai juos itin domina.
Kad ir ką darytų, aplink žygeivius nuolat sukasi vienas kitas vietinis: dvi moteriškės sustojo dvidešimt centimetrų už nugaros, kai krovėmės daiktus ir net išsižiojusios spoksojo, ką čia veikiame; kai pakeliui iš Ulan Batoro teko šalinti nedidelį automobilio gedimą, iš karto atsirado pagalbininkų.
Tiesa, dauguma sutiktų mongolų, išskyrus prabangių viešbučių personalą, sunkiai bendrauja kuria nors užsienio kalba. Jei tvirtina kalbantys rusiškai, sunku suprasti tartį. Jei teigia, kad moka angliškai, dažniausiai – tik du žodžius: „Ok“ ir „No“.
Tačiau vietiniai geranoriški ir puikiai „kalba“ gestų kalba.
Beribiai plotai be žmogaus
Mongolija – antroji pasaulyje pagal plotą valstybė po Kazachstano, neturinti priėjimo prie atviros jūros.
Šalies teritorija užima daugiau kaip pusantro milijono kvadratinių kilometrų, tačiau čia gyvena vos 2,8 mln. gyventojų, kurių didelė dalis – klajokliai, kas kažkiek laiko su visa manta, tarp kurios ir namais vadinama jurta, keliasi į kitą vietą.
Mongolijos gyventojų tankumas yra vienas mažiausių pasaulyje ir sudaro vos 1,7 žmogaus kvadratiniam kilometrui.
Didžioji dalis vietinių praktikuoja lamaizmą (Tibeto budizmą), šalies pakelėse gausu milžiniškų Budos statulų, spalvotais kaspinais apraišiotų šamanų medžių.
Kavinėje verda šeimos gyvenimas
Nutolus vos keliolika kilometrų nuo Ulan Batoro, skurdas pradeda badyti akis kiekviename žingsnyje.
Pakelių užeigos atrodo tokios purvinos, kad atvykusiems iš labiau civilizuoto pasaulio baisu kažką užsisakyti, išskyrus steriliai uždaryto vandens butelius.
Palei iš lentų sukaltus namus laksto purvini vaikai, o pačiose „kavinėse“, kurių iškabose išdidžiai šviečia užrašai „Mongolian Food“ (iš anglų k. - mongoliškas maistas), verda visas šeimos gyvenimas: moteris maitina kūdikį, paaugliai vaikai žaidžia stalo žaidimus, o vyras atidžiai viską stebi.
„Mongolian Food“ - turbūt vieninteliai angliški žodžiai, kuriuos „žino“ kavinės savininkai, nes net, matyt, labiausiai tarptautinio - WC - tualetas, jie nesupranta.
Užtat visi draugiškai šypsosi ir moja pravažiuojantiems lietuviams: šviesiaakiai šviesiaodžiai šiauriečiai natūraliai išsiskiria iš rudakių juodaplaukių siauraakių.
Dulkėtame kelyje – ir kelio ženklai
Mongolijoje beveik nėra asfaltuotų kelių ir per šalį tenka irtis dulkių debesyse. Net antrasis pagal reikšmę šalies kelias į vakarus - ne asfaltuotas, o tiesiog praskintas per stepes: beribius žemaūgės dulkėtos žolės plotus.
Tačiau ir tokiame kelyje pasitaiko kelio ženklų, nors pareigūnai, čia, matyt, netikrina, kaip laikomasi kelių eismo taisyklių.
Kur ne kur – bandos gyvulių: ožkos arba arkliai. Šalia – raitelis ant žirgo. Jis joja tiesiog užšokęs ant žvengiančio keturkojo nugaros – be jokio balno.
Pirmosios nakvynės žygeiviai sustojo tiesiog stepėje, kurioje nėra nei vandens, nei malkų. Tačiau yra interneto ryšys.