Svarstyti, per kiek laiko pavyks nuvažiuoti 100 kilometrų Mongolijos keliais – bergždžias darbas. Tiek gali važiuoti ir per valandą ar dvi, ir per pusdienį. Per šiaurės Mongoliją traukiantys ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai tuo įsitikino ne kartą: siauruose, vingiuotuose, duobėtuose ir dulkėtuose keliuose greičio nepadidinsi. Kaip ir neįmanoma atspėti, ar kelias veda ten, kur reikia – klajoklių išvažinėti keliukai savosios jurtos link susipainioja su taip pat atrodančiais nacionalinės reikšmės keliais, todėl tenka klaidžioti, kad surastum reikiamą kryptį.
419 kilometrų – tik tiek sugebėjo įveikti trijų „Nissan Patrol“ visureigių ekipažai, kelyje praleidę kone 14 valandų.
Mažai, jei vertintum pagal Lietuvos kelius. Pakankamai daug, pažvelgus į tuos, kuriais važinėja mongolai. „Geležinė taisyklė Mongolijoje – nevažiuoti naktį“, - jau temstant sekmadienį įspėjo patyręs keliautojas Edmundas Jonikas.
Laikytis šios taisyklės iš tiesų svarbu, nes naktį gali ištikti bėda: nepastebėjai duobės, ir lūžo automobilio ašis, ant kelio pasipainioti gali karvė, arklys, ožka ar net raitelis. Šiaurės Mongolijos stepėse pilna netikėtumų, todėl svarbu būti dėmesingam.
Pakeliui užklupo audra
Smarki audra su stipriu lietumi ir žaibais baigė įspūdžių kupiną dieną. Plynoje stepėje, šalia išdžiūvusio upeliūkščio jau temstant žygeiviai skubėjo įrengti stovyklą, nes krito pirmieji lietaus lašai. Dangus dar prieš porą valandų pranašavo: bus liūtis. Priekyje, už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų – sunku nustatyti – dangus jau buvo patamsėjęs, o į miškus vis nusileisdavo balsva žaibo juosta.
Planas pasiekti Selengos upę, prie kurios galėtų būti ir malkų laužui, žlugo akimirksniu. „Stojame čia“, - per sekundę apsisprendė žygeiviai, tolumoje išvydę pajuodusį dangų ir iš kelio pasuko į plyną stepę. Joje staigiai išsirikiavo palapinės, o ratu sustoję visureigiai buvo apdengti tentu, po kuriuo įsikūrė ekspedicijos virtuvė.
Nors malkų laužui virėjas E.Jonikas, apsidrausdamas, iš pakeliui besimėtančių maumedžių rąstų pripjovė dar dieną, įsilijus laužo nutarta nebekurti, todėl antrą vakarą iš eilės teko tenkintis „sausu“ daviniu – jau tapo įprasta, kad intensyviai keliaujant ir dėl įvairių trukdžių maitinimasis yra nereguliarus.
Tačiau po tentu nuotaika nebuvo niūri – nors tokios smarkios liūties nebuvo per visą žygį, kuris tęsiasi jau daugiau kaip tris savaites, „palapinėje“ liejosi smagios kalbos.
Šiaurėje žemė tapo derlingesnė
Iš miegmaišių – kas paklotų tiesiog stepėje, kas visureigiuose, kas palapinėse – visi išlindo pirmadienį dar auštant: nutarta išjudėti anksčiau, kad pavyktų dar su šviesa įkurti stovyklą. Nepavyko. Dėl neprognozuojamų Mongolijos kelių. Tačiau vakare buvo, ką prisiminti: raitus piemenis, avių bandas ganančius kone keturių metrų lazda, ant kurios galo pririštas plastmasinis butelis, kitaip tariant „bambalis“; didžiulę arklių bandą ant kalno šlaitų; jakus – laukinius jaučius, kurių vilna itin vertinama ne tik Mongolijoje.
Pasukus į šalies šiaurę, pasikeitė gamta: ant kalnų atsirado medžių – maumedžių ir beržų, stepės žemė tapo derlingesnė, kur ne kur pasimatė arimai.
Nors po stepes tarsi netyčia išmėtytos baltos jurtos – mongolams įprastas ir mielas būstas, šiaurėjant jas pakeitė ne tik rąstiniai namukai, bet kai kur į svečius kvietė net kempingai.
Turistų Mongolijoje nėra daug. Bent jau keliaujančių nuosavais automobiliais. Tačiau Bulgane netikėtai pastebėjome „Landrover Defender 120” su lenkiškais registracijos numeriais, prie kurio vairo ir keleivių sėdynėse sėdėjo lyg ir mongolai. Tačiau užsukę į tą pačią kavinę, kurioje pietavome, užkalbinti „mongolai“ prabilo lenkiškai.
Bulganas – aimako sostinė. Mongolija suskirstyta į 21 aimaką ir Ulan Batoro savivaldybę.
Bulganas – pakankamai didelis Mongolijos miestas, turintis net oro uostą, bet jo gatvėse, kaip ir kitur, pilna dulkių. Smėlyje žaidžia vaikai, reikalus aptarinėja būriai vyrų, prie parduotuvės stoviniuoja moterys. Jau tapo įprasta, kad būriai žioplių iškart apspinta purvinus visureigius su nematytais registracijos numeriais.
Į atvykėlius dėmesio, rodos, nekreipia tik dulkėtuose kiemuose krepšinį žaidžiantys paaugliai.
Mongolai – draugiški ir nuoširdūs: pakelėse moja pravažiuojantiems lietuviams, o stabtelėjus paklausti kelio, pasitelkia gestų kalbą ir net piešinius – braižydami ant smėlio, aiškina, kaip važiuoti keliais, kuriuose itin sunku susiorientuoti.
Pasukę ne ta kryptimi, žygeiviai stepėmis pravažiavo „kiemą“ - šįsyk ne jurtas, o rąstinius namukus, šalia kurių stovėjo tvartai be stogo. Į tokius tvartus, net nevaromi, arkliai sulenda patys.
Mongolų arkliai – žymėti karšta geležimi ir baugštūs, tačiau kai kurie prisileidžia žmones. Nei arklių, nei karvių, juolab ožkų ar avių čia niekas neriša – gyvuliai bandomis laisvai ganosi stepėse, rupšnodami dulkėtą žolę, o jos pritrūkę ar iš nuobodulio neskubėdami pereina „gatvę“.
Gyvulininkystė – vienas pagrindinių mongolų pragyvenimo šaltinių.