Netikėti svečiai pirmą kartą aplankė žygeivių aplink Baikalą stovyklą. Nakvynės sustoję prie Tesiyn gol upės šalia Haboomo kaimo, temstant ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai išvydo jų link artėjančius du vietinius raitelius, kurie netrukus gurkšnojo ant laužo virtą karštą arbatą. Netrukus prie trimis „Nissan Patrol“ visureigiais aplink Baikalo ežerą ir per Mongoliją keliaujančių lietuvių prisidėjo trys italai, kurie liko nakvoti žygeivių stovykloje. O dar vėliau kelio paklausti stabtelėjo motociklu važiuojantis mongolas.
Dar labiau intrigavo neaiškūs garsai kitoje upės pusėje: šūkaliojimai ir ūbavimai. Vietiniai tokiais garsais varo gyvulius.
Svetingumas – viena svarbiausių keliautojų taisyklių, todėl kiekvienas atklydėlis mandagiai kviečiamas prie stalo – bent pasivaišinti karšta arbata.
Raiti mongolai – neaišku, žemių šeimininkai ar šiaip žiopliai, irgi jos atsigėrė, nors nė vienas nekalbėjo jokia mums suprantama kalba.
Jokia mums suprantama kalba Mongolijoje nekalba beveik niekas, todėl ekspedicijos dalyviai įsigudrino kalbėti tiesiog lietuviškai – vis tiek atsakymas visada vienodas: šypsena ir pritariamas linksėjimas.
Šalia galvijų bandos - krepšys
Pritariamai linksėjo ir temstant stovykloje pasirodę mongolai. Juodais drabužiais vilkintys juodaplaukiai vyrai tik šypsojosi ir nustebę spoksojo į mus. Jų žirgai baugščiai šokčiodavo į šalį, kai tik artėdavo kas nors svetimas.
Mongolai nekalbėjo nei angliškai, nei rusiškai, tačiau buvo geranoriškai nusiteikę ir mielai prisėdo „pabendrauti“. Netrukus draugija dar pasipildė, kai, išvydę laužo šviesą, iš kelio išsuko po Mongoliją keliaujantys italai, kurie buvo maloniai pakviesti nakvynės.
Matyt, upė, kurių Mongolijos stepėse nėra itin daug, itin reikšminga vieta, todėl sutemus kitoje jos pusėje išgirdome neaiškius rėkavimus – vietiniai taip, greičiausiai, ginė savo bandas.
Banda karvių ir jaučių ganėsi ir šalia mūsų stovyklos, kai pradėjome ją kurti, Tačiau per pusvalandį galvijai išsinešdino kitur – liko tik iš baslio ir metalinio lanko sukonstruotas krepšys. Krepšinis čia žaidžiamas daugelyje kiemų, todėl kol kas atrodo, kad jis yra viena populiariausių sporto šakų.
Ant kalno - kupranugariai
Keliaujant į šiaurę, pasikeitė kraštovaizdis ir orai. Kelias dienas lydėjusi kaitra nuslūgo, pūstelėjo vėjas, o keliai nebe taip smarkiai dulkėjo dėl naktį praūžusio lietaus. Ant kalnų atsirado daugiau medžių ir sumažėjo galvijų bandų..
Tačiau pakilę išvydome jakų bandą, o po kiek laiko – ir stepėje besiganančius kupranugarius. Dvikuprių keturkojų banda šiaurėje kiek nustebino, nes paprastai kupranugarius augina pietinės Mongolijos gyventojai.
Degalinėje – neįprastas vaizdas
Mongolijoje kone prabangos preke galima laikyti dyzelinį kurą: jo yra ne visose degalinėse. Todėl dyzelinu varomi „Nissan Patrol“ kuru užpilami kiekviena pasitaikiusia proga, nelaukiant kol ištuštės degalų bakas.
Net didesniuose miestuose kartais tenka paklaidžioti po degalines, kol atrandama tokia, kurioje yra dyzelino. Šio kaina – apie 1900 tugrikų (maždaug – 3,8 lito) už litrą.
Kai kurios degalinės Mongolijoje išties daro įspūdį: plyname lauke stovi tik dėžė su gumine žarna, kuria pilamas kuras.
Tsetserlego kaime prie vienos tokios stabtelėję įsipilti degalų, žygeiviai išvydo gal tik sovietmečiu matytą vaizdą – vietiniai mongolai pripildę degalų UAZ, jį užvedė rankiniu būdu.
Įprastas Mongolijoje, nors lietuviams kiek netikėtas vaizdas, prie daugelio namų ir net jurtų stovinčios saulės baterijos, kurios vietiniams teikia elektros energiją.