Kelionės tikslas - karališkieji Vavelio rūmai - sparčiai artėja. Jau savaitę keliaujame karščio kepinama Lenkija, bet neįmanoma atsistebėti sutiktų žmonių geranoriškumu. Vietos stovyklai ieškantis ekipažas pirmosiomis dienomis atrado savą sėkmės formulę: geriausia kreiptis į vietos savivaldą. Valsčiaus vadovai kaip mat suranda tuziną žirgų įsileisti sutinkantį ūkininką.
Antradienis irgi buvo tokia pat sėkminga diena. Seniūno Mareko Krupos pastangomis apsistojome pačiame Bejscės centre. „Ir lietuviai, ir lenkai neturi priežasčių pyktis. Aistras kursto dėmesio trokštantys politikai“, - vakare kalbėjo su padėjėja atvažiavęs svetingas seniūnas.
Nuo jo svetingumu neatsiliko ir vietos žmonės: vieni pakvietė žygeivius atsigaivinti duše, kiti prijungė siurblį ir pasiūlė maudynes šulinio vandenyje.
Mūsų ekipažas antradienio rytą pradėjo žvalgytuvėmis - atlėkėme į karališkąjį Višlicos miestelį. Čia planavome susitikti su raiteliais, bet paaiškėjo, kad juos vietiniai nukreipė Krokuvos link vedančiu artimesniu keliu.
Nedidukas 1326 m. Magdeburgo miesto teises gavęs miestelis labiausiai nustebino įspūdinga bažnyčia. Greta dar išlikęs ir archyvo pastatas. Kitų istorinių paminklų pėdsakų Višlicoje nebėra, išskyrus medžiais apaugusią niekuo nebeišsiskiriančią piliavietės kalvą.
Miestelyje interneto prieigos dar nėra, todėl išskubėjome į apylinkėse didžiausią Kazimiežo Vielkos miestelį. Paieškos nebuvo sėkmingos - pusantros valandos sugaišome važinėdami nurodytais adresais.
Sėkmė nusišypsojo atsitiktinai: prie kultūros namų pamatėme pavėsyje susėdusius du vyriškius. „Ar tik ne broliai lietuviai būsite?“ - pašoko su policininku šnekučiavęsis Kultūros namų direktorius Aleksanderis Zvolanskis.
Vyriškis tučtuojau nusivedė į vidų, atrakino kabinetą ir mostelėjo ranka į keturis kompiuterius: „Naudokitės, kiek reikia“. Netrukus ant stalo garavo kultūros namų darbuotojų išvirta kava ir arbata.
Kol išsiuntėme reportažus, žygeivių virėjas Saulius Skruibis visureigiu važinėjo po parduotuves - visų laukė išskirtinis vakaras. Mat išvakarėse sutarėme atšvęsti Alšio gimtadienį.
Tiesa, Alšio gimtadienis niekam nėra žinomas, nors ištikimasis sargas turi pasą. Jame nurodyta, kad šuniui - treji metai.
„Diena, kai Alšis gavo pasą, bus kita šventė - minėsime pilietybės virsmą. O rugpjūčio 23-ioji bus jo gimtadienis“, - juokėsi Alšio šeimininkas Antanas Narmontas.
Pusę pasaulio išmaišęs mūsų virėjas Saulius kiekvieną vakarą ruošdavo neragautų valgių. Bet Alšio gimtadienio progai pagamino puikų patiekalą - vištienos troškinį su morkomis, cukinija, ryžiais, žaliuoju kariu ir kokosų pienu.
Jubiliatas irgi buvo palepintas karališkai - jam Saulius iš kalakutų kaklų, vištų širdelių ir šuniškų skanėstų padarė „tortą“. Antano ant stalo užkeltas Alšis nesikuklino - išsyk puolė traškinti kalakutų kaklus.
Didžiulį „tortą“ per naktį sudorojęs jubiliatas suspėjo nusitempti ir dėžėje gulėjusį didžiulį gabalą mėsos. Už šią nuodėmę niekas nepyko, bet su žirgais kartu bėgti besiveržusio Alšio vis tiek neišleido. Elgtis kitaip siauruose Lenkijos keliuose būtų visiškai neatsakinga.
***
Iš istorijos šaltinių: Višlica
Anksčiau itin svarbus Lenkijos gynybinis ir prekybinis miestas dabar tėra vos 600 gyventojų turintis kaimas.
Išlikusi legenda apie gyvenvietės pavadinimo kilmę - jis siejamas su slavų genties vyslėnų vadu Višlanu, IX a. pab. įkūrusiu gyvenvietę.
Ankstyvaisiais viduramžiais Višlica kartu su Krokuva ir Sandomiru buvo viena svarbiausių Mažosios Lenkijos vietovių. Čia buvo pastatytos dvi gynybinės pilys. Be to, per gyvenvietę ėjo svarbus prekybinis kelias Praha-Krokuva-Kijevo Rusia, čia savo rezidencijas buvo įkūrę Sandomiro kunigaikščiai.
Nuo XIII a. Višlica atiteko Piastų dinastijai ir tapo viena svarbesnių karalystės vietovių. Istorikai teigia, jog karališkajai Krokuvai šis miestelis tuomet svarba prilygo taip pat, kaip Versalis Paryžiui.
Čia vyko ne tik Mažosios Lenkijos, bet ir visos karalystės riterių suvažiavimai. XIV a. Kazimieras Didysis Višlicoje pastatė nedidelę pilį ir miestą apjuosė gynybine siena su trimis vartais, taip pat skyrė pinigų iki šiandien išlikusiai Višlicos kolegijai.
Mieste buvo įsikūręs garsusis lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, Višlicoje mokęs Kazimiero Jogailaičio sūnus. Iki šių dienų čia stovi XV a. menantis metraštininko Jano Dlugoszo namas.
XVI a. miestas garsėjo amatininkų dirbiniais - čia veikė net 12 amatininkų cechų. Didžioji dalis jų produkcijos tenkino karaliaus dvaro neretai važiuojančio pro miestą, poreikius.
Vėliau Višlica ne sykį buvo atsidūrusi svarbių politinių įvykių sūkuryje.Miesto raida sustojo XVII a. per švedų invaziją.
* * *
1548 m. Barbora Radvilaitė vykdama į Lenkiją pro Višlicą nekeliavo. Mat Žygimantas Augustas saugumo sumetimais 1548 m. spalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkio Mikalojaus Radvilos Rudojo, prižiūrimą savo mylimąją pasiuntė į Novij Korčiną, kur ji rezidavo iki 1549 m. vasario pradžios.
1551 m. gegužės 26-ąją karališkąją Višlicos valdą pasiekė Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda. Skausmo dėl žmonos netekties slegiamas Žygimantas Augustas tą pačią dieną parašė laišką svainiui M.Radvilai Rudajam. Jame dar sykį patvirtino dėl savo apsisprendimo gabenti mirusios žmonos palaikus į Vilnių.
Visus žmonos prašymus jai gyvai esant pildęs Žygimantas Augustas buvo pasiryžęs įvykdyti ir paskutinį jos norą - palaidoti Vilniuje.
„Dėl to turime ir savų priežasčių, pagaliau, jei Jos Karališkajai Malonybei kai kurie čia gyvai būnant dėkingais būti nenorėjo, tegul ir po jos mirties čia niekada neturės ir nematys“, - sielvartaudamas ir įpykęs rašė karalius.
Kelią iki Vilniaus su gedulinga laidotuvių procesija jis suplanavo įveikti per tris savaitėm.
Višlica buvo pasirinkta nakvynei, o kitą dieną gedulinga procesija išvyko į Šidluvą.
* * *
Višlicoje porą kartų - 1517 ir 1519 m. - viešėjo Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis. Vėliau - 1535 ir 1540 metais - čia su tėvais lankėsi ir karališkojo sosto paveldėtojas karalaitis Žygimantas Augustas.
Paskutinįkart čia Žygimantas Augustas buvo užsukęs 1559-aisiais, kai keliavo į Krokuvą.