Varnių regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Kazys Praeras nė kiek
nesistebi, kad ir A.Kubilius su palydovais per atostogas ryžosi maknoti
per pelkę, menančią žemaičių kovas su kryžiuočiais: „Smalsių turistų
vasarą mums netrūksta - per klampius pelkynus protėvių nutiesti slapti
povandeniniai keliai kažkada jungė Medvėgalio, Paršpilio, Šivaičių
piliakalnius. Dabar tai - labiausiai lankomi mūsų parko objektai“.
Prie Sietuvos upelio atvykusiems turistams ekskursijų vadovai siūlo
patiems perbristi 250 metrų ilgio ir 8 metrų pločio kūlgrindą. Toli
gražu ne visi ryžtasi nusimetę drabužius žengti į liūlančią pelkę.
Tačiau atostogaujantis A.Kubilius, pasak jį tą dieną lydėjusių Varnių
regioninio parko darbuotojų, buvo žvalus, nusiteikęs itin ryžtingai.
Premjeras nedvejodamas žengė į juodalksniais apžėlusią pelkę.
„Netiesa, kad A.Kubiliui iš paskos brido apsaugininkai. Jie nepanoro
murkdytis pelkėje, todėl pasiliko laukymėje. Kai kurie turistai prieš
žygį ilgokai drebina kinkas, o A.Kubilius, net įspėtas apie tykojančius
pavojus, nesuvirpėjo. Jį ir dar kelis aštrių pojūčių mėgėjus vedė tik
vienas slaptą kelią per pelkę žinantis parko darbuotojas“, - jau
spėjusią apaugti gandais premjero kelionę prisiminė K.Praeras.
Bristi per klampynę iš pradžių baugu - atrodo, kad į blazdas įsisiurbs
dėlės, kitokie nemalonūs vandens gyviai. Basa pėda užminus aštrią kelmo
šiekštą, arba šaknį galima susižaloti. Nukrypę nuo melduose praminto
tako žygeiviai iki juosmens įsmunka į purvyną - vyresniems žmonėms,
vaikams be kitų pagalbos tikrai nelengva išsikapanoti. Baimės jausmas
ištirpsta, kai turistai pelkės viduryje staiga po kojomis pajunta tvirtą
pagrindą - lauko rieduliais išgrįstą kūlgrindą.
Sietuvos upelio vagoje povandeninis takas išplatėjo iki 20 metrų.
Vietiniai gyventojai prisimena, jog anksčiau šia kūlgrinda dardėdavo
vežimai, traukiami kerverto greta sukinkytų arklių. Vanduo jiems
laižydavo papilves. Perbridus upelį akmenimis grįstas kelias nesibaigia
- turistai gali įveikti dar dvi per gretimas pelkes vingiuojančio
povandeninio tako atkarpas. Jos šiek tiek trumpesnės ir siauresnės.
Kelionės sunkumų nepabūgusiems A.Kubiliui ir jo palydovams Varnių
regioninio parko darbuotojams nešykštėjo pagyrų: „Per pelkę nubridę iki
Sietuvos upelio žygeiviai dažnai pristinga kvapo - daugelis sustoja,
apsižvalgo ir pasuka atgal. Tačiau premjeras panoro toliau tęsti žygį
- jis perbrido visą maždaug pusę kilometro nusidriekusią kūlgrindą.
Įveikę visas kūlgrindos atkarpas turistai išlenda iš pelkės nuo galvos
iki kojų aplipę purvais, bet pakiliai nusiteikę. Šiek tiek atsikvėpę jie
sugrįžta į tą pačią vietą, kurioje prasidėjo kvapą gniaužianti kelionė
istoriniu žemaičių taku. Šalia telkšo Varnių regioninio parko darbuotojų
iškasta kūdra, kurioje nusiprausė ir A.Kubilius su savo palydovais.
Įdomi ir nuotaikinga pažintis su vienintele Lietuvoje eksponuojama ir
vis dar naudojama Sietuvos kūlgrinda trunka daugiau kaip valandą. Per
dešimtmetį istorinį maršrutą įveikė tūkstančiai turistų. Nors saugius
kelius parko darbuotojai pažymėję nuorodomis, tik drąsuoliai arba
nutrūktgalviai brenda per pelkę nutiestu taku be patyrusių vedlių.
Sietuvos kūlgrindą tyrinėję Lietuvos archeologai mano, kad slaptas
povandeninis kelias per tenykščius klampius pelkynus nutiestas XIII-XIV
amžiais, kai žemaičių ir kuršių gentys įnirtingai kovėsi su jų žemes
puldinėjusių Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų kariais. Kūlgrindos -
piliakalniais nužymėtos žemaičių gynybos įtvirtinimų sistemos dalis.
Slaptais keliais sprukdami iš menkiau įrengtų piliakalnių, imituodami
atsitraukimą žemaičiai ir kuršiai priešus tyčia įviliodavo į pelkynus.
Kai kur kūlgrindas tiesėjai turbūt specialiai išplatindavo, kad vorele
per pelkes bridę persekiotojai ten išsisklaidytų. Tokiose vietose
šarvuotus kryžiuočius buvo patogiau apšaudyti strėlėmis, daužyti
kalavijais ir kuokomis.
Kūlgrindos buvo tiesiamos žiemą, kai pelkės užšaldavo. Vežimais atvežti
ir ant ledo sukrauti akmenys pavasarį nugrimzdavo į dugną. Taip pelkėse
buvo formuojami povandeninių kelių pylimai, grindiniai, kuriuos iš šonų
dar sutvirtindavo ir ąžuolinių rastų sienos. Kiek laukuose surinktų
riedulių tokias kūlgrindas klojusiems žemaičiams reikėjo nuskandinti
Sietuvos pelkėje, kurios gylis net dabar siekia 5-7 metrus ?
„To niekas nežino - Lietuvoje atrastos kūlgrindos menkai tyrinėtos.
Medvėgalio, Sprūdės, Šatrijos, Burbiškių, Moteraičio kitų garsiausių
Žemaitijos piliakalnių gynėjams anais laikais, ko gero, teko padirbėti
iš peties“, - kalbėjo prieš gerą dešimtmetį pagal vietinių senolių
prisiminimus akmenimis išklotą kūlgrindą metalo strypais baksnodamas
Sietuvos pelkynus aptikęs ir ją nuorodomis pažymėjęs K.Praeras.
Nemažai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą, jos konstrukciją pateikęs šio
unikalaus praeities paminklo tyrinėtojas archeologas Liudvikas Kšivickis
1903 metais rašė: „Šis tiltą primenantis kelias išgrįstas po vandeniu,
žmonės pasakoja, kad akmenys esą yra plokšti ir dideli kaip stalas.
Gali juo važiuoti arkliais, bet šiek tiek kryptelėjęs į šoną gali
brinktelėti su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišslysi“.
Varnių regioniame parke dar išlikę piliakalnius ir ežerus jungusių
medgrindų - per pelkynus nutiestų ąžuoliniais rąstais grįstų kelių.
Lankytojams jie nerodomi, nes kai kurios pelkės jau virto pievomis.
Baiminamasi, kad turistai neišgraibstytų senovinių medgrindų liekanų.