Ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai ir patys nesitikėjo, kad Mongolijos šiaurės vakaruose nakvynės apsistos Gobio dykumoje, kuri nusidriekusi per šalies pietus, o didžioji jos dalis priklauso Kinijai. Tačiau Gobio dykumos atšaka išlindo ir į šiaurę, todėl, priešpiet palikę stepes, o popiet ir pusdykumes, temstant žygeiviai stovyklą įrengė dykumoje, kurios neplanavo pamatyti. Aplink Baikalo ežerą ir per Mongoliją keliaujantys ekspedicijos dalyviai trečiadienį užfiksavo, kad nuo Lietuvos jau nuvažiavo 12 tūkst. kilometrų.
Per Euraziją „Tata“ visureigiu važiuojantys italai, kurie antradienį liko nakvoti lietuvių stovykloje, buvo ne vieninteliai sutikti turistai iš Europos.
Italai turėjo pasidaryti 9 vizas, kad iš Italijos pasiektų Mongolijos sostinę Ulan Batorą, o ten nuskridę grįš namo, indišką savo „Tata“ prieš tai padovanoję vaikų namams.
Teso miestelyje žygeiviai sutiko du motociklais iki Magadano keliaujančius šveicarus. „You are crazy people from Lithuania“ („Jūs išprotėję žmonės iš Lietuvos“), - ištarė vienas, pamatęs tris nuo kelionės pradžios neplautus visureigius ir lietuvius nuo dulkių pajuodusiais veidais. Tarsi septynias savaites jau keliaujantys, o apskritai trijų mėnesių kelionei pasiryžę šveicarai, nebūtų tokie pat išprotėję.
Keleiviai paragavo arklienos
Jei klaustumėte manęs, tai būtų įspūdingiausia jau daugiau kaip tris savaites trunkančios kelionės diena. Jau išvakarėse pakako įspūdžių, kai žygio stovyklos viršininkas, vairuotojas ir virėjas Edmundas Jonikas paruošė troškinį su arkliena.
Arklienos dešros jis pasiūlė ir pusryčių sumuštiniams. Tačiau rytą visi pradėjo ne nuo pusryčių, o nuo laužo, prie kurio sutūpę bandė sušilti: šiaurės Mongolijos stepėje pabudome prie minusinės temperatūros. Tačiau kai kas šaltyje „įsigudrino“ ir išsimaudyti šalia stovyklos tekančioje Tesiyn gol upėje.
Šaltis stepėje buvo toks, kad pirštų galai niekaip negalėjo atšilti. Tačiau septintą ryto tolyn pajudėję žygeiviai jau po valandos pradėjo nusimetinėti drabužių sluoksnius – oras vis kaito.
Svarbi apžvalgos aikštelė
Sajanų priekalnėse, šalia Teso miestelio, po Zeerengiyn dorolj perėjos, ekspedicijos dalyviai stabtelėjo prie stupos – budistams mongolams šventos vietos – pasigrožėti kraštovaizdžiu.
Kadangi mongolams svarbiose vietose visi užrašai – tik chalkų mongolų kalba, suprasti jų nepavyksta.
Tačiau šalia stupos pastatyta arklio, kuris mongolams viena pagrindinių susisiekimo priemonių statula, o šalia stupos primestos ir pakankamai stambių mongoliškų pinigų tugrikų kupiūros, leidžia daryti išvadą, kad ši apžvalgos aikštelė – itin reikšminga.
Susitikimas su mongolais
Artėdami prie Barunturuno miestelio, pakilę į kalną, žygeiviai susidūrė su įsilinksminusių mongolų minia. Vaikai, moterys, vyrai ir senukai su visa manta, tarp kurios yra ir jurtos, kraustėsi į kitą vietą.
Draugiškai nusiteikę klajokliai mongolai siūlė susidaužti rankomis ir išgerti degtinės. Be degtinės, jie dar vaišino kedro riešutais, kuriuos tiesiog reikėjo išsilukštenti iš kankorėžio.
Kraustydamiesi į kitą vietą, mongolai paprastai tai daro su visa gimine, todėl ant kalno lietuvius pasveikino kelios dešimtys vienos šeimos narių. Nė vienas jų, žinoma, nekalbėjo jokia mums suprantama kalba, bet kai kurie bandė įtikinti, kad supranta rusiškai.
„Ulan Bator, Ulan Bator“, - rusiškai paklausus, koks jo vardas, vis kartojo maždaug 40-metis vyriškis.
Nustebino mongolų technika
Nors nuo kelionės pradžios patiems lietuviams neretai reikėjo pagalbos taisant ilgo ir sudėtingo žygio išvargintus visureigius, šįsyk patys žygeiviai siūlė pagalbą mongolams.
Pirmiausia keliautojai stabtelėjo šalia mopedais keliaujančių mongolų, kurie tvarkėsi nuleistą padangą. Rato guoliai jau buvo išbyrėję, bet, nepaisydami to, mongolai „taisėsi“ toliau. Ekspedicijos dalyviai jiems padėjo pripūsti kamerą.
„Niekada nesu matęs, kad kamerą šiurkštintų pjūkliuku“, - nusistebėjo žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas, kai mongolai, kartais nusišypsodami, nedideliu pjūkliuku trynė kamerą, kad ši geriau priliptų prie padangos. Kameros ekstremaliomis sąlygomis paprastai šiurkštinamos jas trinant švitriniu popieriumi.
Toje pat pusdykumėje pagalbos prireikė ir smėlyje įklimpusiam sunkvežimiui, kuriam ištrūkti iš spąstų padėjo žygio vadovo Gintauto Babravičiaus vairuojamas „Nissan Patrol“.
Vaizdai - neatpasakojami
Mongolijos kraštovaizdis keičiasi kone kas valandą: pagaliau palikę stepes, žygeiviai trečiadienį pasiekė pusdykumes ir – temstant – dykumą. Įdienojus tvokstelėjo saulė, o akis, ausis, nosį ėdė dulkės.
Tačiau vaizdas buvo nepakartojamas: nors į akis plieskė saulė, po priekyje važiuojančių visureigių ratais kylantys dulkių debesys, tolumoje boluojantys kalnai, kuokštai žolių ir jas knaibantys arkliai bei kupranugariai tiesiog užbūrė.
Žavėjo ir vietiniai ant žirgų – raiti be balno jie jautėsi taip lyg vaikščiotų savo kojomis.
Pakelės kaimeliuose ir vaikiščiai, ir suaugusieji mojavo pravažiuojantiems lietuviams – taip nuoširdžiai, lyg šie būtų geriausi jų draugai.