Psichologiškai ir fiziškai vieną sunkiausių dienų ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyvius lydėjo nuotykiai: skubėdami į pasienio su Rusija punktą, lietuviai pasiklydo taip, kad prarado pusdienį, bet išvengė bėdų, kurios kelionę galėjo sustabdyti ilgesniam laikui: ne į visureigių „Nissan Patrol“, o į su savimi vežamus kuro bakus degalus pilti nusprendę žygeiviai tik juos pripildžius sužinojo, kad vietoj dyzelino gavos benzino. Ėmę klimpti užliejamoje pievoje, sulaukė vietinių pagalbos, o Mongolijos muitinę Altajaus priekalnėmis pasiekė nepritrūkę kuro, nors buvo likę tik keli lašai.
Stovykloje Gobio dykumos atšakoje gyvenimas ketvirtadienio rytą užvirė kiek anksčiau nei įprasta. Dar tamsoje keliautojai lindo iš palapinių ar visureigių ir krovėsi daiktus – nutarta išvykti anksčiau, kad dar tą patį vakarą būtų kirstas pasienio punktas. Tačiau kaip jau ne kartą šiame žygyje buvo nutikę, Dievas ir vėl pasijuokė iš lietuvių planų.
Anksčiau išvykti nepavyko, nes ekspedicijos autoūkio vadas Vaidotas Marozas laiku pastebėjo, kad iš vieno visureigių bako laša dyzelinas, todėl puolė tvarkyti gedimą. Tai užtruko, todėl Tsagaaannuuro kaimo link, kuriame yra Mongolijos muitinė, žygeiviai pajudėjo jau išaušus.
Diena buvo kupina įspūdžių - malonių ir nesmagių atradimų, tačiau į-Rusiją ketvirtadienį įvažiuoti nepavyko: kai ekspedicijos dalyviai pagaliau pasiekė Tsagaannuurą, muitinė jau buvo uždaryta.
Vaizdas – lyg iš paveikslų
Kaip dainavo legendinė „Hiperbolė“, žmogui iš tiesų reikia labai nedaug - tik duonos kąsnio ir vandenio tyro. Dar – malonumo akims. Vaizdai, kuriuos išvydo leisdamiesi nuo kalno po Tsagan Šivi Ulo perėjos, tiesiog užbūrė.
Slėnyje smaragdu ir safyru ribuliavo Ureg nuro ežeras, o šalia jo dunksojo pastelinių spalvų kalnai – net sunku įsivaizduoti, kad gamtoje gali būti tokių spalvų: kalnų viršūnes pro menkus debesis besiskverbianti saulė nudažė kelių atspalvių violetine, rožine, žalsva, rusva spalvomis.
Ežere kai kurie keliautojai ir išsimaudė, o netrukus, važiuodami jo pakrante, išvydo nešuliais apkrautų kupranugarių karavaną – klajokliai traukė su savo jurtomis ieškoti kitos vietos, kurioje galėtų įsikurti.
Aplankė šachtininkų kaimą
Netrukus, apsisprendę, kad juda teisingu keliu, žygeiviai pradėjo kilti į kalną, kuris kūrė optinę apgaulę: nors atrodė, kad leidiesi žemyn, aukštis vis didėjo. Visureigiai riaumodami pamažu yrėsi pirmyn, kol galiausiai pasiekė viršūnę – 2571 metro aukštį.
Aštriais akmenimis nusėtais keliais leistis žemyn irgi buvo nelengva, bet nė kiek ne mažiau įdomu – buvo neįmanoma atitraukti žvilgsnio nuo aplinkinių kalnų.
Papėdėje žygeiviai išvydo anglies šachtas, o netrukus privažiavo ir „kilnojamą“ angliakasių kaimą, kuriame stovėjo tik jurtos ir statybininkų vagonėliai. Vietiniai draugiškai sutiko keliautojus ir įsileido į jurtą. Kažkada baltoje, bet dabar nuo dulkių jau papilkėjusioje jurtoje gyvena trijų asmenų šeima: sutuoktiniai ir jų mažametė duktė. Nedidukėje jurtoje jauku ir švaru – pakraščiais išrikiuotos spalvingais raštais išdažytos lovos mediniais galais, viduryje – krosnelė, viršuje - „stoglangis“.
Išorines virvėmis apraišiotų jurtų sienas mongolai pavertė džiovyklomis – ant tų virvių dulkėse džiūva jų drabužiai.
Kaimo gyventojai lietuviams gestais ir išaiškino, kad žygeiviai nuvažiavo ne tuo keliu – kildami į kalną ir nuo jo leisdamiesi jie sugaišo kelias valandas, tačiau grįžo į Ureg nuro ežero slėnį. Ties ežeru ekspedicijos dalyviai pasuko ne tuo keliu ir pasiklydo.
Vietiniai paaiškino, kaip važiuoti toliau, o netrukus lietuviai privažiavo dar vieną kaimą, kuriame skurdas tiesiog draskė akis: moliniai namai, akmeninės ir mūrinės plytų tvoros buvo net pajuodę nuo dulkių ir netoliese esančių šachtų. Tačiau šalia kai kur net apgriuvusių namų stovėjo nauji ir nublizginti automobiliai.
Mėgindami pasiklausti kelio, žygeiviai nerado nė vieno vietinio, gebančio jiems ką nors paaiškinti, kol galiausiai iš vieno kiemo išlindo rusiškai kalbantis kaimo „viršininkas“, kuris parodė, kaip važiuoti toliau.
Į pagalbą – ganyklų šeimininkas
Netrukus vaizdai prieš akis vėl ėmė keistis: tolumoje suraudonavo akmeninės uolos, šalia kurių, matyt, kažkada gyveno žmonės, nes išliko statmenai sustatyti aštrūs ilgi akmenys, kurie primena stabmeldžių simbolius.
Ties Bochmorono Baišinto kaimu, akmeninių „sienų“ daugėjo – raudoni, vienas ant kito tarsi sulipę ir neaišku, kokios fizikinės jėgos laikomi akmenys darė įspūdį.
Išsukę iš kaimo, žygeiviai pasiekė ganyklas – vešlios žolės užliejamą pievą, braudamiesi per kurią visureigiai tiesiog klimpo. „Galvojau, kad bus šakės, įklimpsime, - vėliau prisipažino V.Marozas. - O gervės kabinti nėra už ko.“
Tačiau į pagalbą žygeiviams laiku suskubo ganyklų šeimininkas: raitas mongolas iš tolo gestais ėmė rodyti, kad lietuviai kito kaimo link važiuoja ne tuo keliu ir įnirtingai rodė į šalia tekančio upelio pusę. Pasirodo, kelias nuo vieno kaimo iki kito ir yra būtent tas upelis, kurio vaga visureigiai yrėsi lengviau nei per klampias pievas.
Pasiekę kaimą, žygeiviai nutarė prisipilti degalų, tačiau, taupydami laiką, - ne į visureigių, o į su savimi vežamus kuro bakus. Šis sprendimas juos išgelbėjo nuo didelių nemalonumų – paaiškėjo, kad degalinės savininkas bakus pripildė ne dyzelino, kuriuo varomi „Nissan Patrol“, o benzino.
Netrukus žygeiviai susipažino su vietos policininku – pirmuoju pareigūnu, kurį išvydo Mongolijoje, o vienas vietinis pasisiūlė kiek pavažiuoti drauge ir parodyti kelią.
Kaime, kuriame nepasisekė rasti dyzelino, nes jis Mongolijoje – išskirtinė prekė, priklauso jau ne budistams mongolams, o musulmonams kazachams. Kaime stovi baltutėlė mečetė, aiškiai išsiskirianti iš patamsėjusių akmeninių namų.
Dar po valandos ekspedicijos dalyviai privažiavo ir Tsaganuro kaimą ties kuriuo turi atlikti muitinės procedūras. Kaimo skurdas tiesiog badė akis - prieigose puvo šiukšlių krūvos, plynuose laukuose mėtėsi šunų ir net veršelių lavonai.
Kaimo žmonės, pripratę prie turistų, nesidrovėdami lindo į akis, siūlydami pirkti suvenyrų, maisto ir nakvynę, nes visi žinojo, kad muitinė jau nebedirba.
Vienuose tokiuose nakvynės namuose žygeiviai ir apsistojo: šeimininkas juokaudamas pareiškė, kad jo sesuo dirba pasienyje, todėl lietuviams garantuoja, kad penktadienį jie eilėje bus pirmi. Nuo Mongolijos-Rusijos sienos prasideda ekspedicijos dalyvių kelias namo.