Dvidešimt metų puodus žiedžiantis Mustafa rankoje minko molį ir smalsiai nužvelgia besirenkančią turistų grupę. Puodžių amato Turkijoje nemokoma viešai, tai tarsi paslaptis perduodama vaikams ar pameistriams. Tokiu būdu ir Mustafos rankos išmoko molio gabalą paversti grakščiomis vazomis, lėkštėmis ar aliejaus ąsočiais.
Efeso keramikos centre naudojamas baltas ir raudonas molis. Į baltojo molio sudėtį įeina kreida. Visi reikiami mineralai sumaišomi su vandeniu ir paliekami dešimčiai dienų - tik po to ant elektrinių staklių sukamas molis virsta indu.
Ir vaikai, ir suaugusieji net išsižioję stebi, kaip Mustafa akimirksniu nužiedžia puodą. Jo judesiai atrodo lengvi tarsi be pastangų, jis net nežiūri, ką daro įgudusios rangos. Vėliau taip pat lengvai ir preciziškai padaro dangtelį, idealiai tinkantį mažytei puodynei.
Žiūrėkite videoreportažą.
Indas paliekamas džiūti kambario temperatūroje porą savaičių. Būtinas šešėlis, nes saulės šviesoje jie gali sutrūkinėti. Ir tik po šio lėto džiūvimo proceso gaminiai šaunami į krosnį ir kaitinami 90 laipsnių temperatūroje 24 valandas.
Sutvirtėję keramikos gaminiai laukia eilės dekoravimo patalpoje. Čia dvi moterys ir vyriški palinkę kas prie lėkščių, kas prie unikalios formos lempų. Pamažu jie pražysta spalvingomis gėlėmis. Greitakalbe malanti keramikos centro atstovė sukioja rankoje lėkštę ir pasakoja visus penkis etapus, per kuriuos indas papuošiamas ornamentais.
Pirmiausia paliekamas baltas plotas piešiniui, tuomet juodai arba mėlynai nutapomi kontūrai. Jeigu kontūras juodas, bus tapoma spalvotai, jeigu mėlynas – indas bus tradicinio mėlynai balto stiliaus.
Per trečią etapą piešiniai nuspalvinami įvairiaspalviais natūraliais dažais ir tuomet viskas padengiama plonu glazūros sluoksniu. Galiausiai indas antrą kartą šaunamas į krosnį degimui: tūkstančio laipsnių karštyje paliekamas parai. Po deginimo indas tampa ryškus ir glotnus.
Osmanų imperijos laikais, kiekvienas raštas turėjo savo simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, gvazdikas – tai pagarba, tulpės – meilė.
Turkija jau nuo XVI amžiaus garsėja savo keramikos dirbiniais. Jeigu lagamine rasite vietos, įsigyti tradiciniu būdu pagamintų lėkščių, puodelių, vazų galima nuo kelių lirų iki kelių šimtų. Viskas priklauso nuo gaminių kokybės ir vietos kurioje perkate – ar tai bus turgus, ar toliau nuo turistinių centrų nutolusi keramikos parduotuvė.