Paskutinioji "Meilės žygio valdovų keliu" atkarpa buvo trumpiausia - vos 23 kilometrai, bet žygeiviams pati sunkiausia. Mat joti reikėjo ne tik greta zvimbiančių vilkikų, bet ir pragariškame karštyje. Ankstų rytą atrodė, kad sinoptikai apsiriko - saulė tekėjo ūkanose. Tačiau jau 9 valandą ryto saulėkaitoje ėmė žliaugti prakaitas.
Vidurdienį termometras pavėsyje rodė jau 35 laipsnius karščio, todėl jojant asfaltuotu keliu buvo daugiau nei karšta. Žirgus ir raitelius gelbėjo šaltas vanduo, bet palaiminga vėsa trukdavo labai neilgai. Įveikus pusę nuotolio, mus lydintys policijos ekipažai nukreipė artimesniu keliu, o paskutinius kelis kilometrus įveikėme netgi Vyslos pakrantėje besidriekiančiu dviračių taku.
Jais važiuoti, aišku, draudžiama, bet žirgus itin mylintys lenkai padarė išimtį netgi raitelius lydintiems automobiliams.
"Nujojome mažiau nei praėjusiais metais, bet šiemetiniai 1100 kilometrų prilygsta beveik dukart ilgesniam keliui iki Juodosios jūros. Mums teko sunkus išbandymas - karštis ir asfaltuoti keliai. Nežinau, kokios veislės žirgai išlaikytų tokią kelionę, ir tai dar kartą įrodo žemaitukų unikalumą.
Apie tai mes vėl garsiai pranešėme visame pasauliui", - kalbėjo pavargęs, bet laimingas žygio organizatorius Giedrius Klimkevičius.
Žemaitukų ištvermingumas nustebino ir veterinarijos gydytoją Liną Petrylienę, kuri prisipažino netikėjusi, kad kasdien jojant asfaltu žirgai neims šlubuoti: "Jiems neprilygsta niekas. Per naktį pailsėję žirgai veržte verždavosi lėkti tolyn. Kaltinimus žirgų kankinimu žeriantiems kritikams galiu labai atsakingai pasakyti - jie nebuvo kankinami".
Raitelis Antanas Narmontas tapo vieninteliu žygeiviu, kurio žirgas be poilsiadienių nubėgo visą kelią iki Juodosios jūros ir Krokuvos. Laimingas žemaitis prie Vavelio rūmų netgi pabučiavo savo numylėtinį Kaktusą. Temperamentingąjį bičiulį eržilą lyžtelėjimu pasveikino ir Alšis.
Vavelio pilyje mus sutiko išties karališkai. Kai minia žurnalistų baigė klausinėti apie, jų akimis, nesuvokiamą žygį, buvome palydėti į katedrą, kurios požemiuose ilsisi net 16 valdovų, tarp jų - ir Žygimanto Augusto - palaikai. Žygeiviai ant Barboros Radvilaitės vyro karsto padėjo puokštę gėlių.
Krokuvos savivaldybės prašymu pilyje mums buvo surengta trumpa ekskursija po X iki XVI a. statytus karališkuosius rūmus. Po to buvome pakviesti stebėti senovinių šokių. Viskas užsibaigė Krokuvos rotušėje, kur savivaldybė surengė šventišką vakarienę.
"Gaila, kad žygis baigėsi, galėčiau ir norėčiau dar joti, - kaip visada šypsojosi jauniausia raitelė Gerda Janeliūnaitė. - Jėgų turiu ir aš, ir mano žirgas. Esu laiminga, kad galėjau sudalyvauti tokiame žygyje".
Paklaustas, ar galvoje jau suplanuotas kitų metų žygis, G.Klimkevičius pajuokavo - reiktų keliauti žiemą, nes rudens ir vasaros žygiai jau buvo.
Iš istorijos šaltinių: Krokuva
Vyslos aukštupyje įsikūrusi Krokuva, kurioje gyvena 750 tūkstančių gyventojų, dabar yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas. Per daugiau kaip tūkstantį metų siekiančią miesto istoriją jis ilgai (nuo 1038 m. ir 1569-1795 m.) buvo karalystės sostinė.
Krokuvos istorija prasidėjo prieš Lenkijos valstybės susidarymą, kai šioje vietoje gyvenvietę įkūrė vakarų slavai - vyslėnai. Miesto pavadinimo kilmės legenda sako, jog Vavelio kalvoje gyveno slibinas, kurį nugalėjo vyslėnų kunigaikštis Krakas, pavaišinęs jį užnuodytais pusryčiais. Nuo šio karžygio vardo gyvenvietė imta vadinti Krokuva.
Istoriniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 966 m. Jau tada jis buvo svarbus Lenkijos Piastų dinastijos centru. Miesto plėtrą paskatino Vladislovo Kukliojo 1257 m. suteikta privilegija. Jos dėka buvo suformuotas viduramžių miesto gatvių tinklas, pradėti statyti akmeniniai įtvirtinimai, įvairūs kulto statiniai.
Svarbiausiojo miesto valstybėje padėtį 1320 m. įtvirtino Vladislovo Lokietkos karūnacija Krokuvoje.
Nemažai Krokuvai nusipelnė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, greta miesto įkūręs miestelius satelitus – Kazimierą (1335 m.) ir Klepažą (1366 m.).
Čia iškilo svarbiausi rotušės aikštėje kulto pastatai, o 1364 m. valdovas įkūrė Krokuvos akademiją – antrą aukštąją mokyklą (po Prahos universiteto) Vidurio Europoje. 1386 m. Krokuvoje krikštijosi, o vėliau ir karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Miestas labiausiai suklestėjo Jogailaičių dinastijos valdymo metais. XVI a. Krokuvoje gyveno apie 100 000 gyventojų (tuo metu Vilniuje - apie 20-30 000).
Miesto kaip sostinės reikšmė sumenko Žygimantui Augustui apie 1570-uosius pradėjus stiprinti Varšuvos reikšmę. 1609 m. Krokuvą apleidęs Zigmantas Vaza į šį miestą nebesugrįžo. Nors oficialiai Krokuva liko valstybės sostine, realiai politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru tapo Varšuva. Tačiau Krokuvoje ir toliau vyko valdovų karūnacijos.
* * *
1551 m. vasario 13 d. karališkoji pora – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė su labai gausia dar Prošovicėje surikiuota palyda – Lenkijos senatoriais, valdovų dvariškiais pasiekė Krokuvą.
Ši diena, anot amžininkų, pasitaikė prasta. Į miestą atvykusius juos pirmiausia sveikino Kazimiero, vėliau Krokuvos ir Klepažo miestų magistratų nariai, Krokuvos miestiečiai. Vavelio pilyje Žygimantą Augustą su žmona sutiko Krokuvos kapitulos nariai.
Katedroje abatas Mogilskis davė karaliui, o po to Barborai Radvilaitei pabučiuoti Viešpaties Kryžiaus relikviją.
Karalių lotyniškai nuo dvasininkų pasveikino kanauninkas Piotras Myškovskis. Tiesa, ne visus maloniai nuteikė jo kalboje pasakyti žodžiai, neva teisinantys nelygią santuoką: didysis imperatorius Aleksandras sau į žmonas paėmė belaisvę, o Abraomas – savo tarnaitę.
Tas pats P. Myškovskis tik jau lenkiškai „gražiai, apgalvotai ir išmintingai, taip, kad visiems patiko“ sveikino Barborą.
Jos vardu atsakė Radvilaitės dvaro maršalka Stanislavas Maciejovskis. Iškilmes Katedroje vainikavo vargonais skambantis „Te Deum“. Po iškilmingosios dalies Žygimantas Augustas palydėjo žmoną iki karalienės apartamentų Vavelio pilyje.
Anot pačios Barboros Radvilaitės „su Dievo pagalba viskas praėjo gerai, ramiai ir pagarbiai, Viešpatie Dieve, kad taip iki galo“.
Kitą dieną sutikimo ceremoniją pratęsė Krokuvos universitetas. Jo atstovai su sveikinimo kalbomis kreipėsi į Sarmatijos šviesa pavadintus karalių ir karalienę. Barborai skirtoje kalboje prisiminta Lietuvos ir Lenkijos istorijų susipynimas, Jogailos nuopelnas įkuriant Krokuvos akademiją: „šis pamaldus lietuvis padarė tai, ko prieš jį nenorėjo ir negalėjo padaryti lenkas“.
Po to sekė kai kurių didikų pagarbos vizitai. Devynias dienas Vavelyje praleidę sutuoktiniai išvyko į šalia sostinės esančią Nepolomicų rezidenciją, kur vėliau jie lankėsi beveik kiekvieną 1549 m. mėnesį ir 1550 m., kiek leido prastėjanti Barboros sveikata.
Vavelio pilyje Barbora Radvilaitė 1550 m. gruodžio 7 d. buvo karūnuota. Ten pat ant vyro rankų ji ir mirė 1551 m. gegužės 8-osios vidurdienį.
1551 m. gegužės 10 d. Barboros Radvilaitės palaikai buvo aprengti juoda atlasine suknia, ant galvos uždėta paauksuota sidabro karūna, prie rankų padėtos karališkos insignijos – auksinis obuolys su kryžiumi, ant kaklo – ilga auksinė grandinė, ant pirštų – trys auksiniai žiedai. Palaikai paguldyti į aksomu apmuštą karstą.
Dvi savaites karalienė gulėjo pašarvota Vavelyje, kiekvieną dieną laikytos mišios, kiekvieną dieną šalia karsto praleido gedintis Žygimantas Augustas.
Jį apėmusią neviltį parodo jo paties žodžiai netrukus po žmonos mirties, kad Barbora išėjo tokia jauna, „iš tiesų nesubrendusio amžiaus [...] tai ir antrą kartą kartojame, kad didžiulį gailestį dėl to patiriame“.
Gegužės 25-ąją dalyvaujant vyskupams ir senatoriams įvyko labai iškilmingos pamaldos, po kurių laidotuvių procesija iš sostinės mušant bažnyčių varpams ir giedant buvo išlydėta į kelionę.
Žygimanto Augusto įsakymu buvo nupieštas detalus karalienės portretas, kurį jis norėjo nuolat turėti kelionėje prieš akis. Jis karaliaus nurodymu buvo pastatytas ant karsto.
Karalių lydėjo jo kanceliarija ir dvariškiai, mirusios karalienės dvaras, aptarnaujantis personalas, Lenkijos senatoriai. Gedulingoje procesijoje dalyvavo 400 arklių, kiekvienam iš jų išlaikyti skirta po 8 auksinus. Išlaidos žvakėms ir juodai medžiagai vien Lenkijos pusėje siekė apie 6000 auksinų.
Miestai ir kaimai, per kuriuos keliavo gedulinga procesija, privalėjo svečius aprūpinti maistu ir pašarais.
Lenkijos iždas karalienės laidotuvėms išleido 9416 auksinų - tiek, kiek 1547 m. išleido visas karališkas dvaras be maisto.