Tai buvo išbandymas žmonėms ir visureigiams. Tai buvo daugiau kaip trys savaitės nuotykių Sibiro taigoje ir Mongolijos stepėse, pusdykumėse, Gobio dykumoje. Tai buvo žygis, per kurį nuolat stigo laiko, miego ir ne visada buvo galimybių nusiprausti ar pavalgyti. Ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai įgyvendino svajonę apvažiuoti didžiausią pasaulyje gėlavandenį ežerą Baikalą, neaplenkiant jo apylinkių bekelių ruožo, kuris vadinamas 110-uoju kilometru – per milžiniškus pavasarinių upių suneštus akmenis, brastas ir purvą.
Kartu žygeiviai prisiminė ir Lietuvos istorijai vieną skaudžiausių datų – tremties 70-metį. Po klajonių per šiaurės Mongoliją, prasidėjo ekspedicijos dalyvių kelias namo.
Žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas penktadienio rytą, kaip įprastai, pakirdo anksčiau nei dauguma.
Patyręs vairuotojas ir mechanikas tradiciškai patikrino padangų slėgį, pakėlė visų trijų „Nissan Patrol“ variklių dangčius ir atidžiai apžiūrėjo, ar niekas niekur nenulūžo, žvilgtelėjo po visureigiais.
Su savo automobiliais jis elgiasi kaip su mylima moterimi, todėl net tuomet, kai prieš prasidedant kelionei namo, Tsaganuro kaime, kurio prieigose yra Mongolijos muitinė, ekspedicijos dalyviai užsisakė nakvynę nebrangiame viešbutyje, V.Marozas nutarė miegoti visureigyje.
Visi trys „Nissan Patrol“ dar išvakarėse buvo išrikiuoti prie muitinės vartų, kad iš ryto pirmieji pro juos pravažiuotų.
Procedūros vis tiek užtruko, nors viešbučio, kuriame lietuviai praleido paskutinę naktį Mongolijoje, šeimininkas ir pažadėjo, kad viskas greitai bus sutvarkyta.
Viešbučio šeimininkas – Mongolijos kazachas – Tsaganure sukūrė savotišką daugiafunkcinį verslą: jo sesuo dirba muitinėje, todėl tiems, kas užsisako nakvynę jo viešbutyje, pažada palengvinti kelią per muitinę.
Pažadą jis tęsi, tik procedūros muitinėje nėra greitai atliekamos.
Užtruko jos ir Rusijos muitinėje, kur vėl teko pildyti ne vieną anketą, o pasienyje – dar ir „sterilizuoti“ visureigius, pabendrauti su medike bei atlikti daug kitų formalumų. Tačiau muitininkai, priešingai nei prie terbomis apsikrovusių mongolų, kuriems liepta visus krepšius praleisti per rentgeno aparatą, prie lietuvių nesikabinėjo. Tik paklausė, ar šie nesiveža draudžiamų daiktų.
Draudžiamų daiktų žygeivių visureigiuose tikrai nėra. Didžiausia vertybė, kurią jie vežasi namo, - įspūdžiai apie Baikalo apylinkėse ir Mongolijoje praleistas dienas ir naktis.
Skubėjo nuvežti žygio draugus
Ties Taišanta kirtus Mongolijos-Rusijos sieną, prasidėjo Altajaus kalnai. Važiuojant vingiuotais serpantinais, „Nissan Patrol“ varikliai riaumojo garsiau nei įprastai. Šalia dunksojo milžiniški žole apžėlę ir spygliuočiais apaugę kalnai, kurių rūsčią didybę apniukęs oras dar labiau pabrėžė.
Žygeiviai skubėjo į Barnaulą, iš kurio oro uosto jau kitą rytą išskristi ketino du ekspedicijos dalyviai. Dar vienas turėjo lėktuvo bilietus į Vilnių iš Novosibirsko.
Kad bičiuliai nepavėluotų, teko spausti greičio pedalą ir laikytis drausmės.
„Jokių stabčiojimų!“ - pareiškė V.Marozas ir žygeiviai pakluso nurodymui, tik kartą sustoję pakelės kavinėje pavalgyti.
Po Mongolijos žvyrkelių ir smėlynų, asfaltuoti Rusijos keliai – tikras malonumas. Jei Mongolijos stepėse ar pusdykumėse spidometro rodyklė retai pakildavo aukščiau 50 kilometrų per valandą žymos, tai Rusijoje greičio pedalą galima paspausti ir labiau. Svarbiausia – paisyti kelių eismo taisyklių.
Ekspedicijos dalyviai jų paiso, todėl sutemus, prie Bijsko, vieną „Nissan Patrol“ sustabdęs milicininkas priekaištų neturėjo: tik paprašė parodyti dokumentus, pasiteiravo, kur žygeiviai traukia ir palinkėjo gero kelio – po pasivažinėjimų bekelėmis dar „neprausti“ visureigiai atkreipia ne tik paprastų žmonių, bet ir pareigūnų dėmesį.
Važiuoja dieną naktį
Kai Barnaule ir Novosibirske nuo mūsų atsiskyrė trys kelionės bičiuliai, likome septyniese – dar du žygeiviai atsisveikino Buriatijos sostinėje Ulan-Udėje, prieš startą į Mongoliją.
Važiuoti namo nutarta beveik be sustojimų, nes iš septynių likusių žygeivių, išskyrus 15-metę moksleivę Urtę Babravičiūtę, vairuoja šeši. Todėl kiekvienas „Nissan Patrol“ dabar turi po du vairuotojus: žygio vadovas Gintautas Babravičius keičiasi su Feliksu Andriušiūnu, ekspedicijos autoūkio vadas V.Marozas – su forografu Vladu Ščiavinsku, aš – su operatoriumi Andriumi Kaušiniu-Samteliu.
„Svarbiausia – saugumas, todėl, jei jaučiatės blogai, keiskitės, nevaidinkite didvyrių. Jei kažkas negali vairuoti, stosime ir ilsėsimės“, - dieną naktį kelyje dabar leidžiantiems keliautojams vis primena ekspedicijos vadovas G.Babravičius.
Didvyrių niekas ir nevaidina – kiekvienas vairuotojas, kai pasijunta pavargęs, sėda į keleivio sėdynę ir ilsisi. Po pusantros paros nepertraukiamo važiavimo, netoli Išimo, žygeiviai pakelės motelyje stabtelėjo ir ilgesnio poilsio.
Teko įveikti ruožą bekelės
Rusijos keliai – pilni staigmenų. Baikalo apylinkių bekeles jau prieš porą savaičių išvažinėjusiems visureigiams netoli Išimo vėl teko murdytis purve: ties remontuojamu kelio ruožu nusidriekė iš vietos nejudanti vilkikų ir lengvųjų automobilių eilė, nes mašinų srautas buvo pralaidus tik į vieną pusę – ne į tą, į kurią važiuoja lietuviai.
Rusai kelio darbininkai ir vairuotojai keturiais ratais varomais visureigiais važiuojantiems lietuviams patarė šį ruožą aplenkti per šalia esančią pievą, jau „išartą“ didesnio pravažumo automobilių ratų. Žygeiviai paklausė patarimo, nes rusai prognozavo, kad nejudrioje eilėje gali tekti praleisti ir pusę paros.
„111-asis kilometras“, - kelissyk juokdamasis pabrėžė žygio vadovas G.Babravičius, kai „Nissan Patrol“ vienas po kito lėkė purvu. O rusai stebėdamiesi kraipė galvas prie purvino visureigio vairo matydami ir moterį.
111-asis kilometras G.Babravičiaus žodyne – aliuzija į važiuojančiųjų aplink Baikalą simbolį 110-ąjį kilometrą. Tas simbolis – kelio stulpelis, ties kuriuo prasideda rimčiausios bekelės per Šiaurės Mujos ir Barguzino kalnagūbrius.
Po „111-ojo kilometro“ keliautojų laukė dar vienas išmėginimas – keliolika kilometrų asfaltu, kurį smarkiai sugadino milžiniškas vilkikų srautas. Per kliūčių ruožą – laviruojant tarp duobių ir tramplinų – teko irtis tamsoje.
Žygyje – skirtingi žmonės
Ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyviai – pirmieji lietuviški ekipažai, apvažiavę didžiausią pasaulio gėlavandenį ežerą ir įveikę jo bekelių kliūtis. Ekspedicijoje dalyvavo dvylika lietuvių – skirtingų profesijų, skirtingos pasaulėžiūros, skirtingo amžiaus. Tačiau juos vienijo bendras tikslas ir nuotykių troškimas.
Žygio vadovas G.Babravičius (56 m) – užkietėjęs keliautojas, jau apvažiavęs kone pusę pasaulio ir vis dar svajojantis apvažiuoti jį visą. Tai jam kilo ekspedicijos „Baikalas 2011” idėja ir jis ją įgyvendino.
Buvęs Vilniaus vicemeras, vienas liberalcentristų partijos lyderių G.Babravičius žygyje daugiausia rūpinosi finansiniais reikalais – kad nepritrūktų pinigų maistui, degalams, visureigių taisymui. Jis iki išnaktų rymodavo prie kompiuterio, spręsdamas įvairius rūpesčius. Be to, didžiąją kelionės dalį ir per bekeles jis vairavo vieną „Nissan Patrol“.
Žygio autoūkio vadas V.Marozas (54 m.) - bekelės varžybų teisėjas ir buvęs dalyvis, 2002 m. dalyvavęs „Ladoga Trophy“ varžybose aplink Ladogos ežerą Rusijoje, net savo verslą – keliones visureigiais – susiejęs su bekelėmis. Kiekvieną rytą ir vakarą, kai tik nustodavo urgzti po dienos važiavimo pailsę visureigių varikliai, jis atidžiai apžiūrėdavo visus „Nissan Patrol“ ir pašalindavo menkus bei didesnius gedimus.
Žygio stovyklos viršininkas, virėjas ir vairuotojas Edmundas Jonikas (40 m.) - inžinierius, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be ekstremalių kelionių. Visureigiais, keturračiais, slidėmis, pėsčiomis jis išnaršė pasaulio kalnus ir lygumas bei išmoko išgyventi laukinėje gamtoje.
Kiekvieną vakarą, po prie vairo praleistos dienos, jis žygeiviams ruošdavo vakarienę: jei lietuviai kelyje užtrukdavo ilgiau, patiekdavo sausą davinį, jai stovyklą įsirengdavo anksčiau – virė ant laužo.
Vladas Ščiavinskas (59 m.) - „Lietuvos ryto“ fotografas yra keliautojas iš prigimties. Prieš daug metų jis dirbo Sibire su geologais ir susipažino su šio Rusijos krašto unikalia gamta. Gamta V.Ščiavinskui mielesnė už didmiestį, jis be problemų sukurtų laužą pliaupiant lietui.
Visą žygį jis nepaleido iš rankų fotoaparato, fiksuodamas viską, ką mato aplinkui: nuolat besikeičiantį kraštovaizdį, žygeivius, Rusijoje ir Mongolijoje sutiktus žmones, visureigius. Vakarais, parimęs prie kompiuterio, jis tvarkydavo per dieną sukauptą nuotraukų archyvą.
Andrius Kaušinis-Samtelis (49 m.) - laisvai samdomo operatoriaus geriausia draugė visą žygį buvo kamera, su kuria jis nesiskyrė net brisdamas per sraunius kalnų upelius ar purvą. Pro kameros „akį“ jis fiksavo kiekvieną ekspedicijos dalyvių žingsnį. Didžiausias žygio žmogus visuomet atsidurdavo įvykių sūkuryje ir buvo priverstas išgerti vestuves švenčiančių buriatų pasiūlytą degtinės puodelį.
Audrius Steikūnas (40 m.) - geležinių nervų prodiuseris, gebantis per sekundę užmigti net per duobes besikratančiame visureigyje. Iki išnaktų jis dirbdavo su filmuota medžiaga: aprašydamas archyvą ir montuodamas siužetus. Taip pat – kurpdamas scenarinį planą filmui apie žygį.
Vytenis Rasutis (53 m.) - tolerancijos ir geros nuotaikos niekada neprarandantis bankininkas, nebijantis pasišaipyti ir iš savęs. Buvęs Amerikos lietuvis, pastaruoju metu šaknis įleidęs Lietuvoje, į žygį pasiėmė net purškalą nuo grizlių. „Nebijau jokių meškų“, - juokėsi V.Rasutis, vaikščiodamas po Sibiro taigą.
Egidijus Jakubauskas (61 m.) - auditorius, nuo rūpesčių geriausiai pailsintis kelionėse. Ramaus būdo ir gebantis kalbėti bet kuria tema.
Rokas Volungevičius (34 m.) - verslininkas, nepaleidžiantis iš rankų fotoaparato ir fiksuojantis viską, ką mato įdomaus.
U.Babravičiūtė (15 m.) - vilnietė moksleivė buvo gal mažiausiai rūpesčių kėlusi žygeivė: visada geros nuotaikos, visiems pasiryžusi padėti, imli ir draugiška. U.Babravičiūtė net lindo po visureigio ratais padėti V.Marozui, kai šis taisė prakiurusį vieno „Nissan Patrol“ kuro baką. Jauniausia žygeivė visai nekreipė dėmesio, kad dyzelinu permirko jos megztinis: „Dabar, pamačiusi šį megztinį, turėsiu, ką prisiminti“.
Feliksas Andriušiūnas (51 m.) - statybininkas iš Vilniaus į ekspediciją išsirengė turėdamas tikslą aplankyti Zalarių kaimą Sibire, į kurį praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo ištremti jo tėvai. Ekspedicijos „Baikalas 2011” vienas tikslų – paminėti tremties 70-metį. F.Andriušiūnas žygyje buvo virėjo pagalbininkas.
Eglė Šilinskaitė (34 m.) - žygio žurnalistė, fiksavusi įvykius ir juos pateikdavusi lrytas.lt ir „Lietuvos ryto“ skaitytojams bei „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovams.