Nėščiosios ir vaikai serga mažakraujyste, nes jų mityba – prasta.
Moterys neretai gimdo namuose, nes negali pasiekti ligoninės.
Daugelis šeimų glaudžiasi vėjo perpučiamose ir lietaus merkiamose pašiūrėse.
Tokį vaizdą Kambodžoje išvydo grupė lietuvių, šalį aplankiusių su vaikus ir motinas globojančio Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) misija.
UNICEF geros valios ambasadorė Lietuvoje aktorė V.Kochanskytė, TV3 laidų vedėjai Marijus Mikutavičius ir Jurgita Jurkutė, žinių vedėja Renata Šakalytė, lydimi UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės, lankėsi Kambodžos provincijoje. Lietuviai aiškino šeimoms, kad yra galimybių joms padėti.
Kartu keliavę žurnalistė Rūta Laukaitytė ir operatorius Jonas Burnickis rengė reportažus apie skurdžią šalies kasdienybę.
Įspūdžiai misijos dalyvių atmintyje įsirėžė visam gyvenimui.
Nė vienam jų anksčiau neteko išvysti tokio didelio skurdo ir bado alinamų žmonių kasdienybės.
Kasdien Kambodžoje nuo tokių nesunkiai įveikiamų ligų kaip viduriavimas ar plaučių uždegimas miršta apie šimtą vaikų, o iš 100 tūkstančių gimdyvių – beveik penki šimtai moterų.
Ko reikia, kad sumažėtų skurdžiai gyvenančių gimdyvių ir vaikų mirtingumas?
Pirmiausia – maisto papildų su geležimi ir nemokamų skiepų.
Be to, būsimoms motinoms būtina nemokama gydytojo apžiūra.
Informaciją, kad tuo gali pasirūpinti UNICEF, lietuviai misijos dalyviai teikdavo varganose kambodžiečių lūšnelėse.
„Akyse tebestovi vaizdas – moteris gyvena po stogu, tačiau to net Kambodžos kaimo supratimu namu nepavadinsi. Tiesiog turistinės palapinės dydžio bambukinis gultas.
Ši moteris turi penkis vaikus, vienas jau miręs nuo širdies ligos, kita – nuskendusi.
Aštuonmetė jos duktė, įtariama, serga tymais, tačiau laiką ji leidžia ne ligoninėje. Žaizdelių nubertomis rankomis mojuoja irklu ir plaukia su broliu tikrinti tinklų”, – įspūdžiais dalijosi M.Mikutavičius (40 m.).
Pasiligoję ir išbadėję vaikai stipriai sujaudino ir J.Jurkutę (26 m.).
„Niekada nepamiršiu devynių mėnesių mergaitės, kuri serga plaučių uždegimu ir tymais.
Atrodo, kad jos kūnas nusėtas mėlynių.
Mergaitė ligoninėje guli su močiute – jos mama turi dirbti, išlaikyti tris vaikus. Jų pajamos per dieną – vos 2,5 JAV dolerio.
Nors sunku, žmonės šypsosi. To galėtume pasimokyti ir mes. Prie ligoninės įėjimo berniukas šokinėja per balas.
Matyti, kad tai – pati smagiausia jo pramoga”, – stebėjosi J.Jurkutė.
Vykdami iš sostinės Pnompenio į šalies šiaurę lietuviai pro visureigių langus grožėjosi karaliaus rūmais ir šventyklomis, tačiau jau po penkių kelionės valandų vaizdai ėmė kelti šiurpą.
Nors keliauninkai buvo matę ne vieną filmą apie skurdą, Kambodžos skurdžių būstai nė iš tolo neprilygo vaizdams, matytiems ekrane.
„Lietuvos kaime net pagaliai laikomi geresnėse pašiūrėse nei Kambodžos provincijose gyvena žmonės.
Jų būstai – ant keturių kuolų pastatyta pašiūrė, uždangstyta skudurais, o grindys sukaltos iš lentučių.
Jos atstoja lovas, ant kurių tėvai su vaikais miega vilkėdami tuos pačius rūbus, su kuriais praleido visą dieną”, – įspūdžiais iš Kračeho provincijos dalijosi V.Kochanskytė.
Kračehas – turistų nelankomas provincijos centras, įsikūręs prie Mekongo upės. Šioje provincijoje gyvena daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų.
Lietuviai buvo apsistoję miestelio centre nedideliame viešbutyje, aprūpintame kondicionieriais. Tačiau jame iš čiaupo bėgo vanduo, kurio spalva primena drumzliną upę.
Misijos dalyviai ne tik nerizikavo gerti vandens iš čiaupo, bet ir vakare nedrįsdavo išeiti pasivaikščioti.
Keli šviestuvai švietė tik poroje gatvių. Kitur – aklina tamsa.
Kai lietuviai vienos šeimos paklausė, kokios tikėtųsi pagalbos, vyras nusišypsojęs atsakė, kad norėtų dovanų gauti karvę.
Gyvulys būtų didžiausias keturis vaikus auginančių sutuoktinių išsigelbėjimas. Tačiau pora sutriko susimąsčiusi, kur tektų ganyti karvę – jie neturi ganyklos.
Kitoje gausios šeimos lūšnoje lietuviai vieno vaiko taip pat paklausė, ko jis labiausiai norėtų.
Misijos dalyviai manė, kad berniukas, kaip dauguma lietuvių vaikų, atsakys, jog nori saldainių ar sausainių. Mažylis parodė pirštu į ryžius. Jis buvo alkanas.
„Pasijutome lyg aplieti šaltu vandeniu. Susidėjome po kelis dolerius ir nuskubėjome į kaimo parduotuvę. Už 40 dolerių nupirkome 38 kilogramus ryžių, penkis litrus sojų aliejaus, cukraus, druskos, ryžių sausainių.
Kai visa tai parnešėme į namus, motina iš dėkingumo apsiverkė. Mes nupirkome maisto atsargų visam mėnesiui”, – pasakojo V.Kochanskytė.
Aktorei įstrigo ir dvi mergaitės, kurios, apsikabinusios ryžių sausainių maišelį, ėmė juoktis.
„Per penkias viešnagės dienas Kambodžoje pirmąkart išgirdau vaikų juoką”, – atsiduso menininkė.
Kambodžoje vaikai jai pasirodė nejudrūs, apatiški.
„Dėl menkavertės mitybos jie nuolat jaučia silpnumą. Rytą, per pietus ir vakare – tiktai ryžiai.
Jei netoli yra tvenkinys ar upė, tuomet ryžiai retkarčiais pagardinami žuvimi”, – pasakojo aktorė.
Retas kuris kambodžietis turi dirbamos žemės lopinėlį prie lūšnos ir augina daržoves. Tik toks provincijos gyventojas gali save vadinti laimingu žmogumi, nes sugeba išmaitinti gausią šeimą.
Badas kasdien žvelgia į akis penktadaliui šalies gyventojų.
„Gali būti, kad klystu, tačiau man pasirodė, jog daugelis vargstančių žmonių tiesiog stokoja paprasčiausio apsukrumo. Jie tyso ant gultų, užuot pakilę ir nors apsirinkę šiukšles”, – vietinių neveiklumą įvertino M.Mikutavičius.
Misijos dalyviai turi svarių argumentų, kodėl Lietuvai turėtų rūpėti tolimo pasaulio kampelio skurdžiai.
Kambodžoje keliautojai apie tai daug diskutavo.
„Turime padėti tiems, kuriems kartais trūksta elementarių žinių ar vos kelių dolerių, kad būtų išgelbėta nors viena gyvybė”, – neabejoja grožio konkurso „Mis Lietuva 2007” nugalėtoja J.Jurkutė.
Nors V.Kochanskytė ir neturi savo atžalų, ji nėra abejinga vaikų problemoms. Kambodžoje jai širdį spaudė matant paliegusius, išbadėjusius vaikus, žvelgiančius liūdnomis akimis.
„Tik menkai apie UNICEF žinantys žmonės klausia, kodėl Lietuvai turi rūpėti Kambodžos vaikai. Juk Lietuva, kol nepriklausė Jungtinių Tautų organizacijai, taip pat gavo šios organizacijos paramą.
Kai 1991 metais tapome Jungtinių Tautų organizacijos dalimi, prisiėmėme pareigas ir atsakomybę. Viena tokių pareigų – padėti pasauliui”, – tvirtino V.Kochanskytė.
Jungtinių Tautų Vaikų fondas gyvuoja iš savarankiškų privačių iniciatyvų. Todėl ši organizacija ieško geranoriškų žmonių, galinčių padėti vaikams ir motinoms.
„Net ir didžiausia valstybė negalėtų išgelbėti žmonijos nuo skurdo. Viso pasaulio neišgelbėsi, tačiau galima padėti nors vienam vaikui”, – įsitikinusi skurdą iš arti Kambodžoje pamačiusi V.Kochanskytė.