Į Lakštingalos kalną nepaliaujamai kyla autobusai, pėsčiomis ar dviračiais traukia piligrimai. Tikima, kad čia Dievo motina Šv.Marija praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir mirė. Į Efesą Šv.Marija atvyko kartu su šv.Jonu Auksaburniu. Iš pradžių jiedu apsistojo pačiame mieste, tačiau ir čia darėsi pavojinga. Todėl gelbėdamasi nuo romėnų persekiojimo jie pasislėpė kalne.
Kurį laiką pagyvenusi Šv.Jono pastatytame namelyje, Marija pajuto didžiulį norą grįžti į Jeruzalę. Jau būdama garbaus amžiaus ir po ilgos kelionės, ji pasijuto labai blogai. Jeruzalėje jai net pradėta ruošti laidojimo vieta. Tačiau Marija netikėtai vėl pasijuto geriau ir nusprendė grįžti į Efesą dabartinės Turkijos teritorijoje. Kelionę ji įveikė, tačiau ilgai Lakštingalų kalne nebeišgyveno.
Per liepsnas norai kyla iki šv.Mergelė Marijos
Šv.Jono menamo kapo vietoje stovi katedra, kurioje 431 m. vyko garsusis Bažnyčios susirinkimas, Mariją paskelbęs Dievo motina.
Per šimtmečius žemės drebėjimai namą sugriovė, tačiau liko stovėti pamatai ir apatinis akmenų vainikas. 1881 metais jis buvo atrastas ir vėliau atstatytas. Prieš 119 metų Vatikanas namą pripažino šventa vieta. Dabar Mergelės Marijos namelis naudojamas kaip nedidelė koplyčia, čia plūsta minios katalikų ir stačiatikių tikinčiųjų, o mišios laikomos kasdien.
Šalia kuklaus namelio trykšta šventuoju vadinamas šaltinis. Jis numalšina piligrimų troškulį. Prie trijų versmių ramiai rikiuojasi žmonės, jie šaltu vandeniu prausia rankas, gaivina veidus ir prisipildo geriamąsias taras.
Mergelės Marijos namelį aplankiau Žolinės išvakarėse, taigi šalia trykštančio šaltinio dar spėjau išvysti norų lapeliais apraišiotą sieną. Lakštingalų kalno viršuje apsilankę tikintieji ant skiaučių, servetėlių, lapelių lieja prašymus šv.Marijai. Norai turėtų išsipildyti po Žolinės, mat rugpjūčio 15 dieną vyksta didelė ceremonija Šv.Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės proga. Tądien visi lapeliai su prašymais padegami ir norai su dūmai skrieja į dangų.
Šv.Marijos namelį rado remdamiesi vienuolės vizijomis
Šv.Marijos namelio ir palaidojimo vietą atskleidė XVIII-XIX amžiuje gyvenusi vokiečių vienuolė Anne Catherine Emmerich. Tiesa, ji niekada nebuvo išvažiavusi iš Vokietijos, o ir apskritai paskutiniais gyvenimo metais nebevaikščiojo. Tačiau ji regėjo vizijas.
Iš skurdžios šeimos kilusi mergaitė nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos, tačiau tvirto tikėjimo. Sulaukusi 16 metų ji įstojo į vienuolyną. Per vieną maldą saulės spinduliai prilietė vienuolės rankas ir kojas. Tose vietose pradėjo kraujuoti – atsivėrė stigmos.
Po šio įvykio jos vizijos sustiprėjo. Ji teigė galinti ne tik regėti šv.Mariją, Jėzų Kristų, bet ir su jais kalbėtis. Vizijomis labai susidomėjo rašytojas Clemensas Brentano, pastarasis iki C.Emmerich mirties užrašinėjo jos vizijas. Jis išleido dvi knygas, kuriose ir aprašoma Mergelės Marijos namelio vieta.
Kritikai sako, kad knygose rašytojas kūrybiškai pažiūrėjo į vienuolės pasakojimus, taigi neaišku, kiek ten yra pramano, kiek – dokumentikos. Tačiau 1881 m. prancūzų kunigas Julienas Gouyet'as, vadovaudamasis C.Brentano knyga, rado namelį kalnuose už 4 kilometrų nuo Efeso.
Stebuklas
2007 metų rudenį kilo didelis gaisras. Kalną laižanti ugnis nuniokojo didelį plotą gražaus miško ir liepsnos nenumaldomai artėjo prie šv.Marijos namelio. Atrodė, jog netrukus gaisras apims alyvmedžių sodą ir praris patį namelį. Tačiau vietinių pasakojimu, likus keletui metrų iki sodo, ugnis staiga užgeso savaime. Šis įvykis imtas vadinti stebuklu.