Koso saloje gausu saldžių vaisių, nors rugpjūtį žali granatai dar laukia savo eilės aukštai šakose.
Lietuvių pora nusiima tamsius akinius, kad gražiai įdegtų veidus ir įtempia ausis, ar neišgirs kur nors netoliese gimtąja kalba klyktelint žuvėdros.
Ne, šiandien šiame saulėtojo paplūdimio ruože daugiau lietuvių nėra. Tenka aptarinėti kitus Graikijos šilumą geriančius svetimšalius. Italams gerai - jie į Kosą atskrenda jau būdami rudi rudi, antai britai vos spėja tempti apsauginius kremus - nugaros iš tolo šviečia raudonai. Lietuvių palaimą sustiprina žinios, kad gimtinėje nuolat lyja, o Palangoje ilgąjį rugpjūčio savaitgalį žmonės deginasi stovėdami.
„Thai massage, Thai massage“, - paminkyti kūną prie Egėjo jūros už 40 eurų iš pradžių pasiūlo rytietiškos išvaizdos vyriškis, po valandos - ir smulkutė mergina.
Poilsiautojų pora sumoka 5-7 eurus už du gultus ir skėtį - po Graikijos saule ramiai vartosi visą dieną. Kažkur viršuje ant uolos apie maistą ir gėrimus primena taverna. Bet gal geriau arbūzo? Kilogramo kaina prekybos centre - 25 euro centai, butelis alaus - apie 2 eurus, „Coca-Cola“ skardinė - 60 centų. Užkąsti galima ir ant duonos užsitepus tradicinio tzatziki. Viename iš Kardamenos restoranų ant jūros krantų tradicinė musaka (7-9 eurai) su puse litro namų vyno (4 eurai) - jau vakarėjant.
O ant kalno šlaito, Zijos kaime, įsikūręs „Fantasia“ restoranas siūlo iš plačios lauko terasos pasigėrėti saulėlydžiu ir pasinerti į graikišką naktį - su tradiciniais šokiais ir dainomis. Valgyti ir gerti - kiek širdis geidžia. 25 eurai. Graikišką naktį restorano savininkas pirmiausia rengia atvykėliams - žvitrūs turizmo agentūrų atstovai prišoka prie kelių autobusų ir padeda išlipti būriams turistų, parodo, prie kurio staliuko atsisėsti. Netrukus iš čiaupo ima tekėti vynas.
Bangų ant pakrantės smėlio raičiojamas melionas atvėsta. Poilsiautojai neleidžia jūrai praryti vaisiaus - jis įsuktas į maišelį ir pririštas virve prie gulto. Melionas saldus, vanduo sūrus. Kai paneri pirmą kartą, akių obuoliai pykteli, tarsi įmesti į šiltą įsimylėjusios šeimininkės sriubą. Druska išvalo viską. Pernelyg vėsaus oro kondicionieriaus įpūsta slogelė bemat praeina, kai trečią kartą nuo stačios uolos, prie mažytės Plati salos, įšoki į žydrą gelmę. Sūrus vanduo nugaruoja ir ant odos lieka balti paveikslai.
„Prausdamiesi trinkitės graikiškomis kempinėmis: jos jums tarnaus 10-15, gal ir 20 metų. O jeigu nusipirksite tikrai kokybišką, tai užteks net 30 metų. Šios salos žmonės nuo senų laikų neria į didžiulį gylį ir iškelia natūralias vandens kempines. Prie Graikijos salų augančios kempinės - labai patvarios. Ne tokios kaip kituose Viduržemio jūros regionuose ar Atlanto vandenyne, Karibuose. Amerikietiškų net neverta naudoti, kai prausiatės. Jas verčiau pirkite norėdami papuošti namus - juk labai gražiai atrodo, argi ne?“ - paskaitą apie graikišką kokybę dėsto sandėlio Kalymnos saloje darbuotoja.
Ji rodo, kaip iš gelmės išlupta ir juodu lukštu aptraukta kempinė virsta į minkštą ir šviesų gumulą, iš kurio po maudynių būtina labai gerai išplauti muilą, jeigu norite, kad kempinė kuo ilgiau liktų sveika ir be mikrobų.
„Mažomis kempinėlėmis galite valyti makiažą, didelėmis - savo automobilį. Pabandykite perplėšti sudrėkintą kempinėlę! Pabandykite! Matote, neišeina. Graikiškos kempinės yra labai tvirtos“, - pirkti drąsina Kalymnos gyventoja.
Per ekskursiją po šią salą į krepšį dedi jau penktą kempinę, išsirenki kriauklių komplektą, apžiūrinėji magnetukus ant šaldytuvo, padėkliukus alaus bokalui, prieskonių maišelius ir pradedi savęs klausinėti, kodėl turėjai mokėti už kelionę - juk Vilniuje į Gariūnus ir „Maxima Bazę“ autobusas veža veltui...
Užtat kapitonui arbatpinigių negaila - plaukiant atgal jis paleidžia sirtakį ir denyje sėdintiems keleiviams rodo, kaip šoka tikras graikas. Kapitonas, kuris atrodo lyg iš akies trauktas futbolo profesorius Fabio Capello, praranda santūrumą ir užlipa aukščiausiai, kur įmanoma laive, kad visi matytų. Kupinas linksmybės pusamžis akrobatas ragina šokti visus. Publika lengvai pasiduoda ir į Koso uostą laivas grįžta supamas ne bangų, o trypiančių keleivių.
„Pasakykit savo draugams, kad su mumis plaukti linksma“, - išlydėdamas primena kapitonas, nors į ekskursijos pradžioje teko plaukti prieš bangas - purslai ir vėjas žmones nuo saulės apšviestų gultų suvarė į uždarą laivo dalį.
Po kelionės jūra autobuse merkėsi akys.
O sapnai Graikijoje ryškūs ir trumpi...
Trumpas sijonukas, kooojos ir bateliai, kulniukais iškeliantys merginų figūras aukščiau jūros lygio. Katytės, katytės, kiek jų čia daug! Kiekvienam graikui tenka mažiausiai po dvi.
Pasivaikščiojimai negali būti ilgi. Todėl britės ar olandės greitai randa kur atsisėsti. Šokių aikštelių irgi nedaug - kojūkai ritmui pasiduoda nebent tada, kai baigiamas penktas kokteilis.
Kiek kitaip per vakarėlį paplūdimyje. Čia bateliai įklimpsta smėlyje. Šoka basos raganaitės.
„Girdite muziką? Dabar čia savo aparatūrą išbando DJ iš Italijos. Žinote, kad paplūdimyje pirmąją pilnaties naktį vyks galingas vakarėlis? Ateik. DJ iš Italijos bus „topless“ (be liemenėlės)“, - prisimerkia jaunas paplūdimio prižiūrėtojas, starzdanota jo nosis jau lupasi nuo saulės.
Kardamenos miestelis - salos viduryje. Viename salos gale - kur kas didesnis Kosas su plačiu uostu, kitame - italų pamėgtos Kefalos kalvos.
„Galite eiti tiesiog pakrante iš vieno paplūdimio į kitą, kol išsirinksite patį gražiausią. Maždaug už 3 kilometrų yra paplūdimys, kur žmonės gaudo saulę visiškai nuogi“, - gerai įdegti trokštantiems lietuviams šypsosi barzdotas kriauklių ir kempinių pardavėjas Kardamenoje. Gauruotas juodaakis Stephanos - lyg gyva Poseidono statula, niekaip negalinti perplėšti savo paties iš jūros ištrauktų kempinių, kuriomis Heraklis tikriausiai pablizgino išmėžtus Augėjo tvartus.
„Sakote, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai? Aišku. Bet jūs dar neturite euro? Jums gerai. Nereikia! Kai euras atsirado Graikijoje, viskas pradėjo ristis žemyn. Ekonomika susimovė. Kainos pakilo. Žiūrėkite, kas vyksta dabar!“ - mažą graikišką tragediją aprauda Stephanos, apgailestaudamas, kad Europos Sąjungos teatre Atėnams nesiseka rasti savo „deus ex machina“. Dievai nusisuko nuo Odisėjo ainių? Vakaro tamsoje ant pilko šaligatvio skuodžia tarakonas. Pajutęs pavojų, įlenda į plyšį.
Virš jūros danguje vario atspalvį ant bangelių kloja euro monetą vaidinantis mėnulis. Gatvėse dalijami kvietimai į pilnaties naktį kažkur kaimyninėje saloje, kurios reljefas auštant atrodo lyg moters veidas. Apšilę miesto baruose, tūkstančiai jaunų atvykėlių grupelėmis patraukia į „full moon party“ paplūdimiuose ir salose.
Tereikia ištraukti eurų pilnus tinklus. Nors viešbučio savininkas tikina, kad galėtų būti ir geriau, ypač vasaros pradžioje. Hmm... Mokykis iš Palangos verslininkų, Hermi! Kai poilsiautojus atrakcione pakabini žemyn galva, iš jų dėžučių iškrenta sąmonė, o iš kišenių - pinigai ir mobilieji telefonai.
Bet graikai Kose turistus myli. Jeigu išsinuomojai pas Vasilį kambarį, tai jis tau patars, kuriame prekybos centre pigiau apsipirkti, žemėlapyje parodys gražiausius paplūdimius, nurodys draugą, kuris padarys nuolaidą automobilio nuomai.
Prekeivių gatvelėje galima ramiai apžiūrinėti prekes ir niekas neužmes ant galvos skarelės, nedovanos glaudžių tuoj pat pareikalaudamas sumokėti 20 dolerių. Kvietimai į restoranus taip pat neįkyrūs, užtat būtinai atsiras vaikinas, kuris ves į savo taverną, aiškindamas, kad pas jį dirba tavo tautietė. Ir iš tikrųjų - viename Kardamenos barų nuo birželio iki rugpjūčio vidurio dirbo ne kokia Natalija iš Gomelio ar Olga iš Liepojos, o tikra Rūta su rūtų vainikėliu kasose (nors gal jos vardas buvo Rasa ir ji pernakt darbuodavosi laukdama, kada nušvis aušra, kad nusipraustų nuovargį ryto rasa). Nežinia, kokią galybę lietuvių ji privertė ilgėtis lietuviško lietaus.
O kol ilgesys neužgraužė ir oda nenusilupo, verta aplankyti Nisyros salą, kurioje miega ugnikalnis. Vieni sako, kad čia kvepia siera, kiti, kad dvokia supuvusiais kiaušiniais. Vienaip ar kitaip, kvapas maloniai svaigina. Lavos ir dūmų nesimato, bet vaikščioti po kraterį ne itin jauku, ypač jeigu esi įsitikinęs, jog prieš pragaro katilą būtina nepraleisti skaistyklos.
Kur kas smagiau žygiuoti ten, kur gyvena žmonės. Baltos sienos, mėlynos langinės, juodi senų našlių rūbai, ryškūs gėlių žiedai, stačiatikių vienuolynas, tvirtovės griuvėsiai ir ant tako sušmėžuojantis vikrus driežas.
Žiūri nuo alyvmedžiais apaugusio kalno į vandens platybes ir bandai įsivaizduoti, kokį sielvartą patyrė Egėjas, pamatęs juodas Tesėjo laivo bures. Neišeina. Jokio streso, įtampos, nerimo.
Tik aplinkui čirpia cikados - sonata įsisunkia giliai kaip vanduo į kempinę.