Trys murzini, dulkėti, aplamdyti, bet vis dar riaumojantys „Nissan Patrol“ visureigiai bei jais keliavę dvylika lietuvių apvažiavo pasaulyje didžiausią gėlavandenį ežerą Baikalą, paminėjo tremties Lietuvoje 70-metį, atlaikė išbandymus Sibiro taigoje ir Mongolijos stepėse bei pusdykumėse ir, nuvažiavę daugiau kaip 18 tūkst. kilometrų, grįžo namo.
Jų namai pastarąjį mėnesį buvo Sibiro Rusijoje taiga, Mongolijos stepės, visureigiai, į kuriuos tilpdavo viskas, kas būtina: atsarginės detalės, miegmaišiai, palapinės, elektrinis pjūklas, kastuvai, maistas, asmeniniai daiktai.
Todėl, nusimetus prakaitu permirkusius ir dėmėtus drabužius ir pagaliau nusiprausus, nuvirsti į minkštą lovą savo namuose buvo kažkaip neįprasta. Ir keista.
Nebesigirdėjo per smegenis nuolat kalančio visureigių variklių burzgimo, kuris pastarąsias keturias paras beveik netilo – kirtę Mongolijos-Rusijos sieną ir pradėję kelionę namo, Baikalo ežerą ir Mongolijos šiaurę apvažiavę trys lietuviški ekipažai į Vilnių lėkė beveik be sustojimo, tik kartą nakčiai užsisakę motelį, kad bent kiek pailsėtų, ir sykį, nebeturėdami jėgų toliau važiuoti, stabtelėję šalikelėje, kad pamiegotų bent porą valandų.
Nebekratė, kaip iki šiol, nes Rusijos keliuose – pilna staigmenų: asfaltas kartais yra toks duobėtas, kad, staigiai spustelėjus stabdžio pedalą, visureigio spidometro rodyklė žaibiškai sminga žemyn.
Kai viskas baigiasi, apima nepaaiškinamas liūdesys. Gal dėl to, kad tenka skirtis su žmonėmis, kurie daugiau kaip mėnesį buvo tavo šeima. O gal dėl to, kad gyvenimas be civilizacijos atrodo daug paprastesnis nei didmiestyje, kur, panorėjęs, gali gauti viską, ko nori: šiltą dušą, maisto, pramogų.
Taigoje ir stepėse džiaugsmą teikia kitokie dalykai: saulėje besišildantis driežas, menką žolę skabanti galvijų banda, dangų sparnais matuojantis erelis, tavo kalbos nesuprantantys, bet vis tiek besišypsantys žmonės ir net debesys dulkių, kurios skverbiasi kiaurai, bet vis tiek neerzina.
Pavojai Rusijos keliuose
Kelionė namo buvo varginanti. Labiausiai – fiziškai, nes septyni likę žygeiviai keturias paras beveik nelipo iš visureigių: tik trumpam stabtelėdavo pakelės kavinėse ar tiesiog degalinėje užkąsti, papildyti kuro bakus ar bent kiek pasimankštinti. Trijų „Nissan Patrol“ šeši vairuotojai nuolat keitėsi.
Kiekvienas iš trijų ekipažų turėjo savo sistemą: vieni vairuotojai traukdavo iki tol, kol akyse imdavo mirgėti, kiti nespėdavo taip nuvargti, bet vis tiek prašydavosi keičiami.
Vairuoti Rusijoje nelengva ne tik dėl keliuose nuolat pasitaikančių nemalonių staigmenų – duobių, tramplinų, asfalte atsiradusių provėžų, bet ir dėl nenutrūkstamo vilkikų srauto abiem kryptimis.
Lenkti nedideliu greičiu judančius vilkikus nėra lengva ir net pavojinga. Nelengva dėl to, kad daiktų prikrautas ir sunkus visureigis greitėja ne taip staigiai, kaip norėtųsi, o, išvažiavus į kairę juostą, priešais staiga gali išnirti automobilis.
Kad toks lenkimas, o ir lėkimas dideliu greičiu gali būti pavojingas, ekspedicijos „Baikalas 2011“ dalyviai įsitikino vieną naktį pakeliui namo. Avarija, kurią išvydo, buvo šokiruojanti: su vilkiku susidūrę „Žiguliai“ į milžinišką krovininį automobilį „įsimontavo“ taip, kad tiesiog pakibo ore.
Procedūros pasienyje nesugaišino
Kai skubi namo, mažiausiai norisi gaišti dėl tokių formalumų, kaip sienos kirtimas ar muitinės procedūros. Tačiau tai – neišvengiama ir labiausiai erzinanti kelionės dalis.
Rugpjūčio pradžioje iš Latvijos įvažiuodami į Rusiją žygeiviai pasienyje sugaišo pusę paros, bet šįsyk eilėje nereikėjo tiek laukti: rusai greitai praleido purvinus visureigius ir ne ką mažiau purvinus jų ekipažus.
Rusijos muitininkai apskritai nekratė dulkėtų krepšių prikrautų „Nissan Patrol“: tik žvilgtelėjo į visureigių vidų ir leido važiuoti toliau.
Nesikabinėjo ir latviai: į Europos Sąjungą grįžtantys lietuviai tik atliko privalomąjį formalumą – užpildė deklaracijas.
Latvijoje laukė staigmena. Nors visi tikėjosi, kad prasti keliai pagaliau baigėsi – atkarpą ties Daugpiliu vėl teko įveikti žvyrkeliu, nes sukti į jį privertė navigacijos sistema.
„Dabar melskitės, kad nebūtų lietaus“, - nusijuokė žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas, kai dulkėmis aplipę „Nissan Patrol“ pagaliau pasiekė asfaltą. Purvini visureigiai – geriausias įrodymas, kad ši ekspedicija buvo ne šiaip paprastas pasivažinėjimas, o fizinės ištvermės ir vairavimo įgūdžių reikalaujantis važiavimas keliais, kuriuose pasitaikančios kliūtys gali ilgam sustabdyti.
Vilnius pasirodė itin ramus
Po Rusijos ir Mongolijos didmiesčių ir kaimų, kurių gatvėse, atrodo, negalioja jokios kelių eismo taisyklės, Vilnius žygeiviams pasirodė mažiau chaotiškas.
„Čia, atrodo, niekas niekur neskuba, o ramiai velkasi gatve, - nusistebėjo V.Marozas. – Kažkas gali net sustoti viduryje gatvės, kad pasišnekėtų.“
Nei Rusijoje, nei Mongolijoje nieko panašaus nepamatysi: automobilių garso signalai ten gaudžia garsiau nei galingi varikliai, o praeivių srautai niekada nenutrūksta.
Vilniaus Gedimino prospektu „Nissan Patrol“ neskubėdami kolona patraukė Rotušės aikštės link – lydimi Baikalo ežerą apvažiavusius pirmuosius lietuviškus ekipažus sveikinančių pypsėjimų.
Rotušės aikštėje, kurioje prasidėjo ir baigėsi ne vienas bekelės vairuotojų žygis, baigėsi ir ekspedicija „Baikalas 2011”.