***
Nuotraukoje,
kurią man parodė Jurga su Nida atvertusios "Lonely
Planet" leidinį apie Siriją buvo pavaizduotas Damasko senamiestis – siaura
gatvelė su įsispraudusi tarp aukštų, patamsėjusių nuo laiko stambaus mūro
sienų. Kitame puslapyje buvo pateiktas senamiesčio planas, o užrašas prie jo
kvietė užeiti ir „pasiklysti tūkstantmečių istorijos labirinte“.
Pirma šovusi į
galvą mintis – nei už ką. Niekas manęs
ten nenuvarys. Nes už pirmo kampo apvogs, apiplėš, užmuš ir paims įkaitais.
Akyse stovėjo
amerikiečių propagandos piešiami vaizdai apie piktus barzdotus vyrus su
turbanais ir Kalašnikovo automatais. Kelionės scenarijų įsivaizdavau maždaug
taip: sėdime apsikabinę savo kuprines penkiasdešimties metų senumo klibančiame sunkvežimyje
tarp ryšulių, vištų bei Al Qaeda kovotojų. Riedame neasfaltuotais keliukais nuo
vieno skurdaus kaimo prie kito. Kiekviename iš jų apsinuodijame vis egzotiškesniu
maistu.
Mane įtikinti sunkiai
sekėsi ir iš interneto atspausdintais entuziastingais aprašymais apie saugiai
ir laimingai per Artimuosius Rytus keliaujančias vienišas merginas bei skanius
pigius ir nenuodingus ten kepamus kebabus.
Jurga su Nida
buvo atkaklios. Tomas, užliūliuotas perspektyvos susipažinti su senovės arabų architektūra,
pasidavė pirmas. Likęs vienas nebeturėjau išeities. Teko pamiršti ilgai puoselėtą
atostogų perspektyvą su tingiu gulėjimu prie baseino ir kokteiliu kokioje
saugioje, lietuviui įprastoje aplinkoje kaip Turkija ar Tunisas.
Pasiryžau..
***
2010 metų kovo
mėnesį, vaikštant po dabartinio Sirijos sukilimo centro, Hamos, senamiestį, už
vieno kampo išdygo būrelis vaikų su plastmasiniais automatais rankose. Jie, su
šypsenomis veide, „gąsdino“ čia atvykstančius nelabai gausius vakarų turistus. Šypsojomės
ir mes, apsimesdami, kad šių „teroristų“ labai bijome. Vaikščiojome ramiomis gatvelėmis
ir grožėjomės dar romėnų laikų milžiniškais mediniais vandens ratais. Tiesa,
šiokia tokia įtampa ore tvyrojo įtampa jautėsi – žinojome, kad 1982 metais
tuometinis diktatorius Hafezas alAssadas čia numalšino islamistų sukilimą,
kurio metu žuvo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Tačiau negalėjome net
įsivaizduoti, kad po metų istoriją pakartos
diktatoriaus sūnus Bašaras.
Įvadą pasakojimui
apie kelionę po Artimuosius Rytus parašiau 2011 m. vasario 10 dieną. Arabų
pavasaris dar tik skleidė pirmuosius savo daigus. Jau įvyko revoliucija Tunise.
Egipte, šalyje nuo kurios mūsų kelionė prasidėjo, ilgametis diktatorius Hosnis
Mubarakas tik ką perdavė valdžią viceprezidentui. Sirijoje irgi vyko protesto
demonstracijos, tačiau niekas negalėjo numatyti, kiek kraujo čia liesis dar po
pusės metu, kai mobiliais telefonais filmuoti šokinėjantys vaizdai apie armijos
represijas prieš savo liaudį dominuos pasaulio žinių laidose.
Rašydamas pirmąjį
įvadą, su lengva ironija norėjau parodyti, kaip aš bijojau važiuoti į šias neva
nesaugias šalis ir kaip kelionė visus stereotipus paneigė. Kas galėjo
pagalvoti, kad šią saviironiją pakeis istorijos likimo ironija – trumpai
atsigavusios po karų šalys, besidžiaugiančios atgyjančiu turistų srautu, vėl
taps uždaromis nuo pasaulio pilietinio karo zonomis.
Noriu pasidalinti
prisiminimais apie tą trumpą laiko tarpą, kai galėjome gerėtis Sirijos bei
Jordanijos istorija, kultūra ir gyvenimo būdu. Tikėkimės, kad tokie laikai ateityje
grįš ilgam ir šios šalys vėl rodys tokį
svetingumą, kurį patyrėme mes.
***
Žadintuvas-radijas pažadina 5 val. 30 min. ir pamalonina lietuviškomis melodijomis, kurių negirdėsime beveik tris savaites. Keltis sunku, nes išvakarėse pas Pakutinskus drąsindamiesi prieš kelionę naikinome baro likučius.
6 val. 30 min. jau mindžikuojame Vivulskio gatvėje – laukiame iš vakaro užsakyto automobilio su vairuotoju – Tomo broliu. Nors, pasak Tomo, paprastai jo brolis labai nepunktualus, šį kartą atvyksta laiku.
Apie 7 val. mes jau Vilniaus oro uoste. Baiminamės, ar neviršysime 20 kg bagažo limto. Mano kuprinė sveria 19,8 kg.
Užsakinėjant bilietus jų neužteko, kad pakliūtume į vieną lėktuvą, tad skrisime atskirai. Pakutinskų lėktuvas išskrenda 8 val., o mūsų – valanda vėliau. Kol jie registruojasi, einame kavos ir saldainių.
Laiku neišskrenda nei vienas, nei kitas lėktuvas. Mes pakylame tik 10 val. 20 min. Lėktuve suvalgau sumuštinį su kola, Jurga – blynelių su kava. Stiuardesė paskelbia, kad alkoholio neduos. Lėktuve pasigirsta nusivylimo atodūsis.
Pakutinskai vėliau pasakojo, kad jų lėktuve skrido būrys gydytojų, kurie išsitraukę savo neapmuitintų prekių parduotuvėje įsigytus gėrimus linksminosi iki tokio lygio, kad buvo pagrasinta atimti iš jų pasus.
Į Šarm el Šeichą atskrendame 14 val. 30 min. Pasitinka 30oC karštis. Laimei, oro uoste veikia kondicionieriai. Valiutos keitykloje po 15 Amerikos dolerių įsigyjame vizas, stovime eilėje štampuko į pasą. Dokumentų pareigūnai akylai netikrina, štampukus dalija užsimerkę.
Bagažą tenka atpažinti patiems, nes monitorius nerodo, ar bagažas iš Vilniaus, ar iš Maskvos. Prie išėjimo linksminasi Tomas – laiko kortelę su užrašu „Ainas Jurga“.
Už 14 dolerių nusipirkę litrinį „Finlandia“ butelį patraukiame derėtis su taksistais. Mums reikia į Nuveibą, kuri yra maždaug už 180 km. Pradedame nuo 150 dolerių, po kelių raundų, mūsų nuėjimų ir taksisto pasivijimų sutariame, kad jis mus nuveš už 100 dolerių.
Kadangi važiuojame „pigiai“, vairuotojas kondicionieriaus nejungia. Kelias geros kokybės, palyginti tuščias. Daug saugumo postų, patikrinimų. Aplinkui – išdegusi žemė, vienas kitas medis, daugybė kupranugarių ir lūšnų. Abipus kelio rusvi kalnai nuo keliasdešimties iki kelių šimtų metrų aukščio.
Vairuotojas su kažkuo keletą kartų tariasi mobiliuoju telefonu. Galiausiai pusiaukelėje sustoja degalinėje ir ten mus persodina į kito vairuotojo mikroautobusą.
Į Nuveibos uostą atvažiuojame apie penktą. Iškart bandome patekti į keltą, tačiau prie vartų mus sustabdo sargyba ir liepia eiti bilietų. Traukiame pėsčiomis į bilietų kasą už poros šimtų metrų. Aplinkui zuja vietiniai, siūlydami viešbučius, taksi ir nešikų paslaugas.
Kasa jau uždaryta. Iškart atsiranda būrys geradarių, siūlančių neaišku kokius bilietus brangiau. Nutariame, kad geriau liksime nakvoti. Internete buvome susiradę viešbutį, kuris turi būti kažkur šalia.
Taksistas už kelionę paprašo 10 dolerių. Kadangi viešbutis „kažkur šalia“, daugiau nei 5 dolerius mokėti atsisakome. Vairuotojas sukrauna daiktus ant mašinos stogo. Su Jurga ir Tomu atsisėdame gale, Nida priekyje tarp vairuotojo ir jo „asistento“.
Iš ženkliuko ant vairo atpažįstu BMW, turbūt 40 metų senumo. Išvažiuojame nežinoma kryptimi. Temsta. Pasidaro nejauku – kurgi mus veža? Paskui pamatome, kad viskas gerai, taksistas atvežė kur reikia.
Viešbutis „Habiba“ yra už 10 km, pačiame Nuveibos miestelyje, tad tie 5 doleriai pasirodo visai nedaug. Taksistas, matyt, uždirbo, nes kitą rytą pasisiūlo nuvežti atgal.
Viešbutis ant jūros kranto – keliolika nedidelių namelių. Jame paprastai apsistoja nardytojai, bet dar ne sezonas, tad viešbutis tuščias. Personalas pasitinka svetingai, pasiūlo prie arbatos aptarti sąlygas. Kainos – Egipto svarais, jei doleriais – dalina iš penkių. Nesiderame. Už kambarį dviem – 40 dolerių su vakariene ir pusryčiais.
Apžiūrime kambarius. Ne prabanga, bet mums, gyvenusiems bendrabutyje, nebaisu. Užsisakę vakarienę pamirkome kojas jūroje. Maudytis nedrįstame. Viešbučio personalas – kokie šeši vyrukai – visaip apie mus šokinėja, bet per daug neįkyri. Mūsų garbei uždega fakelus ir laužą.
Netoli kranto po palme įrengta vieta poilsiui su patiesalais ir laužavietė. Ten ir įsikuriame. Užsisakome kolos po 2 dolerius už mažą buteliuką. Kad nebūtų per saldu, prasiskiedžiame su oro uoste pirkta „Finlandia“. Po per dieną patirto streso užplūsta atsipalaidavimo jausmas. Oras gaivus, nei per karšta, nei per šalta. Žvaigždės, laužas, pajūrio smėlis.
Sulaukiame vakarienės. Mus nuveda į atskirą salę. Šviežios daržovės, mėsa, padažai su baklažanais ir su riešutais, kalnas ryžių, pintinė egiptietiškos duonos. Visi sotūs. Po vakarienės jau sava tapusioje vietoje prie jūros dar užsisakome parūkyti vandens pypkę. Laikas miegoti, rytoj bandysime patekti į keltą, plaukiantį į Jordaniją.