Nedideli laiveliai Daljano upe pirmyn – atgal kursuoja visą dieną. Turkio spalvos vandenį skrodžiančiais motorlaiviais plaukiančių turistų tikslas – didžiuliai vėžliai (lot. Caretta caretta). Tačiau iki jų tenka plaukti kiek mažiau nei valandą.
Gamtos draustinio laukinė aplinka sukausto žvilgsnį, tačiau akys greitai užkliūva už senovės civilizacijos pėdsakų. Vakariniame upės krante stūkso uolose iškalti karalių kapai.
Gidė Ingrida Demendžiūnaitė pasakoja, kad skaptuoti kapų angas pradėdavo nuo viršaus: darbininkai leisdavosi nuo kalno viršūnės ir po truputį kaldavo pačią angą bei puošybinius elementus: kolonas, bareljefus. Šiandien matyti, jog pats didžiausias, taigi tuo metu svarbiausiam ar turtingiausiam asmeniui skirtas kapas – nebaigtas.
Mirusiųjų kūnai pirmiausia būdavo guldomi ant specialios pakylos, esančios patalpos viduryje. Kūnams suyrus, velionių kaulai būdavo perkeliami į šonuose esančias angas.Likijos gyventojai tikėjo, jog po
mirties žmogus persikūnija į paukščius, todėl kapavietės buvo įrengiamos aukštai uolose, kad mirusi siela,
tapusi paukščiu, kiek galima greičiau pasiektų dangų.
Lietuviško miesto skambesys ataidi Turkijoje
Šiandieninis Dalajano miestas, senovėje vadintas – Kaunu, įsikūręs rytiniame Daljano upės krante. Jį mėgsta ramaus poilsio šalininkai. Vietinis gidas Seza Niyazioglu pasakoja, kad kurorte neverda naktis gyvenimas, nėra turgaus šurmulio. Viešbučių teritorijos, paprastai didžiulės ir pakankamai uždaros. Vietiniai Daljane augina citrinmedžius, figas. Taigi iš pirmo žvilgsnio kraštas net neatrodo kurortinis. Vakariečiai čia mėgsta atvažiuoti atostogų į vasarnamius.
Senasis Kaunas, kaip minėjau, buvo įsikūręs vakariniame upės krante. Likiečių miesto galybę mena likusios sienos dalys ar ant uolos skardžios išsišovę smaili tvirtovės griuvėsiai.
Jau III–iame amžiuje pr. Kr. minimas miestas pergyveno daugybę įvairių tautų : karijų, likiečių, persų, graikų, romėnų ir bizantiečių valdymą. 1392 metais sultonas Bejazitas šias žemes prijungė prie Osmanų imperijos.
Mėlynaisiais krabais viliojami vėžliai
Įplaukimas į Daljano upės deltą atrodo tarsi pasienio punktas. Čia yra vartai, ant polių pastatytas namelis su prižiūrėtoju. Pasirodo, vartai neleidžia vėžliams plaukti aukštyn upe.
Plati delta gausiai apaugusi aukštomis, tris merus siekiančiomis nendrėmis. Iš viršaus ji atrodo kaip didelis ežeras, išraizgytas labirintų – laivelių pilnų vandens kelių. Vanduo čia sūrokas, mat upė yra viename lygyje su jūra.
Įveikę mažiau nei 6 kilometrus pagaliau įplaukiame į vadinamąjį vėžlių paplūdimį. Vidurdienis, tačiau turistais aplipusių valčių jau pilna. Gidas burbteli, kad tokia gausybė bus išbaidžiusi vėžlius.
Pagrindinis jūrų vėžlių maistas čia – mėlynieji krabai. Taigi valčių vairininkai prie valų pririšę vėžiagyvius svaido juos į vandenį. Žinoma, mus perspėjo, kad tai yra laukinė gamta ir vėžlys nebūtinai pasirodys, taigi turistai gali likti it musę kandę.
“Žiūrėk, žiūrėk stebuklas! Koks grožis”, - pasigirsta emocijų persunktas riksmas. Jaukas atliko savo darbą: iš rudo vandens gelmių išnyra vėžlio siluetas. Tačiau jis taip pat greitai vėl neria gilyn. Nuvilnija šurmulys ir visi dar atidžiau ima sekti kiekvieną vandens paviršiaus virptelėjimą. Vairininkai toliau mėto jauką.
Saugoma rūšis
Šie jūriniai vėžliai kiaušinius deda nuo kovo iki balandžio mėnesio. Taigi Daljano upės delta tuo metu nepasiekiama turistams. Iš smėlio sunešta juosta skiria Viduržemio jūrą ir upę. Čia vėžlių patelės ir slepia dėtis. Paprastai vienoje būna apie 30-40 kiaušinių. Inkubacijos laikotarpis trunka du mėnesius ir tada išsiritusių vėžliukų laukia savarankiška kelionė į vandenyną. Tačiau tiek sausumoje kiaušiniams, tiek vandenyje jaunikliams gresia daug pavojų, todėl teišgyvena 10 procentų vėžliukų.
Vėžliai – dideli (suaugę siekia per du metrus) ir apsaugoti tvirto kiauto. Tačiau tai labai jautrūs gyvūnai, ypatingai kiaušinių dėjimo metu. Jie lytinės brandos sulaukia tik 17–33 gyvenimo metais. Jūriniai vėžliai laikomi saugotina rūšimi. Štai Graikijos valdžia draudžia lėktuvams leistis ir kilti Zakinto saloje naktį, kad jie netrikdytų lizdus kasančių vėžlių patelių.
Sėkmė
Suaugęs jūrinis vėžlys sveria apie 135 kilogramus. Panašus milžinas vėl kišteli nosį iš vandens ir kiautu praslysta paviršiumi. Šie gyvūnai aktyvūs dieną: tada jie ieško maisto, plaukioja, ilsisi dugne pramerkę akis. O miega naktį – tuomet jie visiškai užsimerkia ir į pavoju sureaguoja daug lėčiau.
Kai dalis valčių jau ruošiasi plaukti, pasirodo antras vėžlys. Žiūrovai vėl aiktelėjo ir vienas per kitą čiauška, kaip jiems pasisekė vienu metu pamatyti net dvi didžiules jūros reptilijas.
Emocijoms slūgstant laivai prisišvartuoja šalia smėlio juostos, kurioje pavasarį vėžliai deda kiaušinius. Dabar čia turistų poilsio vieta. Vieni ant balto smėlio tiesia rankšluosčius ir brenda į šiltą Viduržemio jūrą, kiti taisosi ant gultų valandai poilsio iki sutartos valandos vėl sėsti į valtis ir plaukti Daljano miesto link.