Neužmiegu iki antros valandos nakties. Karšta, įkyriai zyzia uodai. Kondicionieriaus negaliu jungti, nes jis siaubingai garsiai ūžia. Bandau nuo uodų slėptis po užtiesalu, kuris patiestas be jokio užvalkalo. Panašu, kad tame užtiesale veisėsi kažkokios blusos, nes ryte randu sukandžiotas rankas ir kaktą.
Žadintuvas sučirškia 7 val. 50 min. Atsikeliame ir einame maudytis. Vanduo apie dvidešimt laipsnių, skaidrus ir maloniai vėsus.
Esame sutarę, kad vakarykštis taksistas turi atvažiuoti mūsų paimti 10 val. Tačiau jis su savo laužu prisistato jau 8 val. 30 min. Šį kartą be asistento. Atidžiau apžiūrėjus jo automobilį paaiškėja, kad tai ne BMW, kaip buvau nusprendęs, o antikvarinis „Peugeot“, tik su iš BMW pasiskolintu vairu.
Šią mašiną verta apibūdinti išsamiau. Universalas, kažkada buvęs baltos spalvos. Sėdynės visiškai susidėvėjusios ir išklerusios. Išklerę viskas, kas tik įmanoma. Stiklų keltuvai seniai sulaužyti. Bagažinės vietoje patiesti kilimėliai, suprask – irgi sėdimos vietos, jei reikia. Radijas – taip pat senovinis.
Ant stogo įrengta bagažinė iš suvirintų grotelių. Ant jos vairuotojas vežiojasi keletą lagaminų. Iš kur jie, kodėl juos vežiojasi, taip ir lieka paslaptis. Galbūt bando sudaryti įspūdį, kad turi daug klientų. Vis dėlto variklis dirba stebėtinai sklandžiai. Dėl vietinio sauso klimato nerūdija kėbulas. Panašu, kad šis automobilis tarnaus dar 40 metų.
Kol vairuotojas mūsų laukia, užsisakome pusryčių. Atneša dvi pintas lėkštes vietinės duonos (paplotėliai, panašūs į lavašą), fetos, tepamos chalvos, lydyto sūrelio, figų ir abrikosų marmelado, lėkštę daržovių ir dar kiekvienam po omletą. Arbatą reikia užsisakyti atskirai. Skanu ir sotu.
Susimokėję už viską 100 dolerių sėdame į savo limuziną. Taksistas veža kitu keliu, palei jūrą. Pučia stiprus vėjas. Aplinkui nešiojamą smėlį galima netgi pavadinti smėlio audra. Vairuotojas atveža iki bilietų kasos ir pareikalauja 10 dolerių. Sakau, kad vakar užteko penkių. „Ne, – sako, – aš čia pas jus nuo ryto važiavau, laukiau.“ Sakau, kad tai jo problema, jog per anksti atvažiavo. Po ilgų ginčų duodu 7 dolerius ir išlipu iš mašinos. Vairuotojas dar kažką bando burbėti, bet paskui apsiramina.
Bilietų kasa – tai geltonas mūrinis pastatas uosto teritorijoje. Tiek jo kieme, tiek aplinkui – kalnai šiukšlių. Šiukšlių apskritai pilna visur, kaip įprasta arabų kraštuose. Kasoje – trys langeliai: užsieniečiams, vilkikų vairuotojams ir šiaip keliautojams. Atsistojame prie užsieniečiams skirto langelio. Po kurio laiko paaiškėja, kad vis dėlto reikia prie to, kuris skirtas keliautojams.
Po truputį atsiranda ir daugiau keliauninkų: vokietis studentas ir jo atlydėti atėję japonas, amerikietis ir neaiškios kilmės jaunuolis, kinų (Pakutinskai teigia, kad korėjiečių) šeimyna, keletas arabų-prancūzų, europiečių porelė ir porelės draugas, rusas (pusiau naujasis) su apkūnia žmona (drauge, meiluže?), kuri, pasak vyro, išsitempė jį į kelionę, nors jis pats nenorėjo.
Kai visi vietiniai nusiperka bilietus ir eilė ateina mums (nevietiniams), pareigūnas pareiškia, kad bilietų neparduos. Imame protestuoti visomis kalbomis ir klausti kodėl. Todėl, kad blogas oras ir keltai neplaukia. Nei greitasis, nei paprastasis. Beje, bilietas į paprastąjį keltą kainuoja 60 dolerių, į greitąjį – 70 dolerių.
Kainoraštyje mažesnėmis raidėmis parašyta, kad dar yra ir išvykimo mokestis – 50 egiptietiškų svarų. Esame prigąsdinti, kad šiuose kraštuose niekuo tikėti negalima. Todėl ir šį kartą nepatikime, kad keltas neplaukia, – tikriausiai iš mūsų nori kyšio. Ginčijamės. Sako, eikite prie prieplaukos vartų ir klauskite. Einame.
Vartus saugantys budėtojai tikina, kad uostas tikrai uždarytas. O kada bus atidarytas? Vienas Alachas žino. Galiausiai sužinojome, kad jei vartai atidaryti, galima ateiti ir įsigyti bilietų, o jei vartai uždaryti, tai uostas neveikia ir bilietų niekas neparduos, nes jei parduos ir keltas neplauks, tai už tuos nepanaudotus bilietus pinigų niekas negrąžins. Viskas aišku?
Kadangi neturime kitos išeities, tai aišku. Likusi dienos dalis – monotoniška ir vienoda: prie bilietų kasos, ant plytelių, šaligatvio kraštelių ar tiesiog ant žemės gulinėja sėdinėja ir stovinėja bilietų negavę jau aprašyti mūsų likimo broliai turistai.
Vis nueiname pažiūrėti, ar jau atidaryti vartai, ir padiskutuoti su vartų sargyba, kodėl dar jų neatidaro. Vaikščiojame prie jūros ir žiūrime – gal nebe taip smarkiai pučia vėjas ir mažiau banguoja jūra. Vėliau nusiperkame vandens ir užkandžių, išsikeičiame pinigų ir apžiūrime galimos nakvynės vietas.
Uoste daugybė kelto laukiančių vietinių gyventojų. Stovi daug autobusų. Keliautojai apgulę visą uosto teritoriją gulinėja ir sėdinėja ant keistų betoninių platformų. Gausybė lagaminų, maišų ir ryšulių. Aprangos margumynas.
Toliau nuo uosto centro įsikūrusios vilkikų vairuotojų stovyklos. Furgonais apstatytos visos uosto prieigos, dauguma jų burzgia, nes šaldo vertingus krovinius. Furgonų vairuotojai čia jaučiasi geriausiai iš visų. Išsitraukę sulankstomas kėdutes patogiai sėdi ir šnekučiuojasi. Kiekviename vilkike yra virtuvė ir miegamasis. Vaikščiodami tarp jų uodžiame skaniai kepamos mėsos kvapą.
Karšta. Gausiai geriame vandenį. Mėgaujuosi vietiniu koloritu: vaikai, prašantys išmaldos, užeigų savininkai, kviečiantys užsukti, keletas pasiturinčių verslininkų, išsiskiriančių kostiumais arba prabangiai balta vietine apranga, panašia į mūsų kunigų sutanas. Nuo karščio leipstantys šunys ir katės, daugybė neaiškių tipų, veikiančių neaišku ką. Moterų visame tame šurmulyje – vos viena kita.
Po teritoriją sukiojasi ir tas pats mūsų taksistas, jis siūlo mus nuvežti atgal į viešbutį: suprask, keltas vis tiek šiandien neplauks. Beje, vargšas per visą dieną nė vieno kliento taip ir nerado, nors tiesiog nėrėsi iš kailio. Visi visur kviečia, bet ne taip įkyriai, kaip Turkijoje ar Tunise. O gal prie to jau tiesiog pripratome.
Pirmi neatlaiko rusai. Sako, kad važiuos atgal į savo viešbutį, esantį už keliasdešimties kilometrų. Kviečia ir mus. Mes nutariame likti ir laukti – gal keltas vis dėlto plauks.
Apie 17 val. su Tomu nueiname pažiūrėti viešbučio, kuris yra už puskilometrio, prie pat jūros. Jis ganėtinai prabangus ir, žinoma, brangus – 65 doleriai už dvivietį kambarį su pusryčiais, už vienvietį – 45 doleriai. Egiptietiškais svarais pigiau.
Bandau įsiprašyti dviese į vienvietį. Keistai į mus pasižiūrėję darbuotojai sako, kad tai draudžia įstatymai. Suprantame, kad mus palaiko gėjais. Paaiškinu, kad esame su žmonomis ir mums reikia atskirų dviejų kambarių. Derėtis nesiseka. Be pusryčių žada 5 dolerius nuleisti, bet kaip be pusryčių?
Dar kiek pamindžikavę nusprendžiame, kad šiandien, ko gero, neišplauksime, tad liekame. Kambariai – nedideliuose nameliuose su vaizdu į jūrą, yra televizorius, šaldytuvas, rankšluosčiai. Tačiau ne viskas taip gražu, kaip pasirodo iš pradžių. Kaina svarais skirta tik egiptiečiams. Užsieniečiai, mokėkite doleriais. O aš kaip tyčia išsiėmiau prieš tai iš bankomato krūvą svarų. Dar paaiškėja, kad kambariuose iš čiaupų ir dušų neteka vanduo. Duoda naujus kambarius.
Geriame tą pačią „Finlandia“, maišytą su „Pepsi Cola“ iš nupjauto mineralinio vandens butelio, nes stiklinių kambariuose nėra. Už dvidešimties metrų ošia jūra, bet nebe taip stipriai. Laukiame Alacho malonės rytoj. Labanakt.