Keliautojams nerekomenduojama vykti į Dramblio Kaulo Krantą.
Dviejų politikų, nepasidalijančių prezidento posto, šalininkų mūšiai Dramblio Kaulo Krante turėjo skaudžių padarinių – išvyko dauguma baltaodžių, nutrūko tarptautinė prekyba, apmirė turizmas.
Tačiau kelis mėnesius trukusi sumaištis nepakeitė vietos žmonių mąstymo ir požiūrio.
Vienos savaitės vilniečiui I.Vosyliui pakako, kad susidarytų nuomonę ne tik apie Dramblio Kaulo Krantą, bet ir apie visą Afrikos žemyną.
„Tikėjausi pamatyti įspūdingą Afrikos gamtą, bet nieko ypatinga neišvydau.
Norėjau susipažinti su šios šalies kultūra, bet vietos gyventojų mąstymas – siauras”, – įvertino I.Vosylius.
Inovacines transporto stebėjimo paslaugas teikiančioje įmonėje dirbantis vilnietis pačiame didžiausiame Dramblio Kaulo Kranto mieste Abidžane tvarkydamas verslo reikalus iš arti pažino vietinių verslininkų gyvenimą.
Partneriai iš Juodojo žemyno nė nebandė Igno atkalbėti vykti į šalį, kurioje net ir pasibaigus ginkluotam konfliktui siautėja buvusio prezidento gaujos.
Tačiau vieno lietuvio vietos gyventojai niekur nepaleido. Igną visur lydėjo palydovas.
Verslo partneriai troško savo konkurentams ir pažįstamiems pasigirti, kad pas juos atvyko svečias iš Europos. Lietuvis buvo pristatomas kaip geriausias jų draugas.
„Ten bičiuliais tampama vienai dienai. Žmonės, atrodytų, labai draugiški, tačiau jais pasitikėti negalima”, – tikino Ignas.
Daugybę šalių aplankiusį lietuvį ypač stebino vietos gyventojų lėtumas, vangumas, neapsukrumas ir nesidomėjimas tuo, kas dedasi aplinkui.
„Dramblio Kaulo Krante žmonės į nieką nesigilina.
Jeigu nėra būtina, jie niekuo neužsiima. Dėl to Afrikos perspektyvos – niūrios. Kol žmonėms į rankas neįdedi, tol jie nenori pasiimti”, – samprotavo I.Vosylius.
Beveik visi Dramblio Kaulo Kranto gyventojai negalvoja apie ateitį. Taupyti – ne jiems. Dauguma šalies gyventojų neturi nuosavo būsto. Net ir turtingieji neperka namų, o nuomojasi.
Gręžiotis į praeitį jiems irgi nebūdinga. Daugelis vadovaujasi taisykle – apie viską spręsk vertindamas pastarąjį veiksmą.
Jei per dieną turėjai penkis prastus susitikimus, bet pastarasis buvo geras, vadinasi, diena buvo puiki.
Šalyje, kurioje gyvena daugiau nei 20 milijonų žmonių, tėra du universitetai. Mokymo lygis juose labai žemas. Todėl turtingieji vyksta studijuoti į kitas šalis, o įgiję aukštąjį išsilavinimą grįžta į gimtinę.
„Jie puikiai supranta, kad Dramblio Kaulo Krante bus karaliai. O svečiose šalyse – tik imigrantai”, – vietos žmones perprato Ignas.
Verslininkai ir turtuoliai čia labai susirūpinę savo įvaizdžiu.
„Jiems svarbu, kad europiečiai laikytų juos rimtais, ne trečiarūšiais partneriais. Todėl mane visur vežiojosi tarsi vizitinę kortelę”, – juokėsi I.Vosylius.
Noras pasirodyti, pabrėžti savo socialinį statusą ir turtus Ignui kėlė šypseną. Geriau gyvenantieji nuo galvos iki kojų apsikarsto auksiniais papuošalais.
Turtingųjų namuose yra visko, kas brangiausia. Bet daiktai ir tvarka nepuoselėjami. Šalia prabangių daiktų galima išvysti ir suplyšusią sofą ar apipelijusį stalą.
Afrikiečiai įsitikinę, kad bendradarbiavimas su Kinija – prasto skonio ženklas. Todėl jie verčiau naudojasi senu europietišku mobiliuoju telefonu nei nauju kinišku.
Abidžano gatvėse nepamatysi kitose Afrikos šalyse dažnos transporto priemonės – motociklo. Čia geriau prastas senas automobilis nei motociklas.
Viešnagės metu komerciniame šalies centre Abidžane Ignas nematė nė vieno baltaodžio – jie Dramblio Kaulo Krantą paliko prasidėjus kariniams neramumams.
Nors konfliktas baigėsi balandį, gatvėse iki šiol vaikšto daugybė karių su automatais, kuriais nesibodi pamosikuoti prieš civilius.
Mieste nėra policininkų. Dalį jų funkcijų atlieka kariai. Tačiau jie neturi greičio radarų, alkoholio matuoklių.
Todėl gatvėse daug girtų, eismo taisyklių nesilaikančių vairuotojų. Vis dėlto Ignas nematė nė vienos automobilio avarijos.
Paklausti, kas gatvėje juos kontroliuoja, vietos gyventojai atsako: „Arba meilė šeimai, arba baimė sudaužyti automobilį.”
Didžiausiame šalies mieste nėra viešojo transporto. Jei neturi savo automobilio, gali važiuoti tiktai apdaužytu taksi, kurio lempos priklijuotos izoliacine juosta, vietoj lentelės su numeriu – dažais ranka rašyti skaičiai.
Šešis milijonus gyventojų turinčiame Abidžane automobilių nėra daug. Degalai čia brangūs, tik šiek tiek pigesni nei Lietuvoje. Todėl juos įperka tik turtingieji.
Tačiau gatvėse – nuolatinės spūstys. Miesto gatvės be pavadinimų, namai – be numerių.
Namus čia žmonės statosi kur įsigeidę. Miesto planavimo taisyklės negalioja. Tad į šalį atvykę turistai apie automobilių navigacijos sistemą gali tik pasvajoti.
I.Vosyliaus partneriai gyrėsi turį verslo planą – įdiegti balsu valdomą GPS navigacijos sistemą.
Kaip ji veiks? Priešais didelį miesto žemėlapį susodinti vietiniai gyventojai atsakinės į pasiklydusių užsieniečių skambučius ir už gerą užmokestį aiškins, kaip pasiekti trokštamą tikslą.
Abidžado centras – mažas ir ankštas. Šalia dangoraižių – apleistos lūšnos ir šiukšlynai.
Gatvėse laksto daugybė vištų. Jas pasigavę vietiniai čia pat ir išsikepa.
Nekilnojamasis turtas miesto centre – brangus. Todėl net ir turtingiausios komercinės įmonės įsikūrusios aptriušusiame užmiestyje.
„Bendrovė, su kuria bandome plėtoti verslą, įsikūrusi fermą primenančiame pastate. Tik direktoriaus kabinetas įrengtas gerai”, – sakė Ignas.
Aplink Abidžaną 100 kilometrų spinduliu – vien dykynės, žmogaus ūgio nepjauta žolė, brezentu aptrauktos trobos – prekyvietės.
Vilnietis jau galėtų būti neblogas gidas po naktinį Abidžaną.
24-ojo gimtadienio proga jis iš verslo partnerių gavo dovaną – pasilinksminimą iki paryčių aštuoniuose didmiesčio naktiniuose klubuose.
Abidžane galima rasti ir tautinių afrikietiškų, ir prabangių europietiškų klubų.
„Prašiau, kad man leistų paragauti jų kasdienio gyvenimo. Nes šeimininkai stengėsi įpiršti viską, kas brangu, kas europietiška. Jie visose srityse bando imituoti Europą.
Prabangūs restoranai lyg ir siekia europinį lygį, bet iš tam tikrų detalių vis išlenda Afrika. Pavyzdžiui, prabangiame aukščiausios klasės restorane stalai buvo užtiesti plėvele”, – stebėjosi I.Vosylius.
Kasdienį afrikiečių gyvenimą pažinti norėjęs Ignas neteko žado, kai buvo nuvežtas į neva gerą užmiesčio restoraną.
Tai buvo siaubinga pašiūrė su lauke stovinčiais keliais staleliais. Prie jų sėdėjo kostiumuoti vyrai, atvažiavę prabangiais automobiliais.
„Pamatęs tokį „gerą” restoraną, norėjau pamatyti, kaip atrodo prasti jų restoranai”, – juokėsi vilnietis.
Lietuvis pastebėjo, kad pasilinksminimo vietose nepamatysi moterų kompanijų. Esą į naktinį klubą padorios moterys be vyrų negali eiti. Bet baruose ir klubuose – daugybė vadinamųjų palydovių.
Pasiturinčiose šeimose žmonai tenka išskirtinis vaidmuo. Jos nesibodi vyrams priekaištauti, kad jie šėlsta su bičiuliais iki paryčių, vartoja daug alkoholio.
Šie ieško įvairiausių pasiteisinimų, kodėl namie yra reti svečiai. Vis dėlto nė vienas vyras nepripažįsta, kad moteris – jų šeimos galva.
„Kol aš leidžiu, tol ji man gali priekaištauti, nurodinėti, ką ir kada veikti”, – Ignui aiškino jį nuolat lydėjęs Abidžano gyventojas.
Daugiau kaip pusė šalies gyventojų – vargšai.
Lūšnynuose susitelkę žmonės užsidirba gatvėje kepdami mėsą, pardavinėdami bananus ar niekniekius.
Ignas stebėjosi, kad net važiuodamas automobiliu gali įsigyti, pavyzdžiui, vandens čiaupą.
„Lūšnynai atrodo kraupiai. Paklausiau palydovo, ar tai apleistas turgus, o jis man atsakė: „Ne, ne. Čia restoranai. Vakare čia verda gyvenimas – visi geria alų, šoka.”
Nežinau, su kuo ir palyginti tą vaizdą. Atrodo lyg taboras, kurį nušlavė škvalas”, – lygino I.Vosylius.
Tokios netvarkos, kokią pamatė Abidžane, Ignas nematė niekur kitur.
„Jei jie gali rinktis – mesti šiukšlę į kampą ar po kojomis, pasirinks pastarąjį variantą”, – baisėjosi lietuvis.
Net ir prabangiuose restoranuose turtuoliai atliekas ir šiukšles meta sau po kojomis.
Vanduo čia – brangus. Jis – ir pagrindinis ligų šaltinis.
Tik atvykusį Igną griežtai perspėjo ne tik negerti vandens iš čiaupo, bet ir nepirkti nežinomos rūšies vandens parduotuvėje.
Prancūzakalbėje šalyje retas kuris gerai kalba angliškai.
Todėl prancūziškai nemokančiam I.Vosyliui susikalbėti su vietos gyventojais nebuvo lengva. Bet ir kalbėti nelabai yra apie ką.
Ką manai apie Dramblio Kaulo Krantą? Kiek laiko čia esi ir ar jau spėjai pabūti su afrikiete? Tokius klausimus dažniausiai girdėjo lietuvis.
Ignas pastebėjo, kad gražios – tik gero gyvenimo neragavusios Dramblio Kranto Kaulo moterys. Turtingos – apvalių formų.
Dauguma sutiktųjų Igną tikino žinantys, kur yra Lietuva. Tačiau į šalį lakstančios akys išduodavo, kad ir šįkart jie meluoja.
Susidarė įspūdis, kad afrikiečiai bet kokia proga mėgina apgauti.
„Partneriai net ir brangiuose restoranuose atidžiai tikrindavo sąskaitas. Gerame restorane barmenė per dieną uždirba tiek, kiek kainuoja alaus bokalas – 4 eurus (apie 14 litų).
Tad nenuostabu, kad ji bando apgauti klientus”, – pasakojo vilnietis.
Tačiau Dramblio Kaulo Kranto gyventojai didžiuojasi savo šalimi ir kiekviena proga pabrėžia išsiverčiantys be užsieniečių pagalbos.
Jie tikina esantys laimingi, kad yra didžiausi kakavos eksportuotojai.