Neatsimenu, kaip užmigau. Atrodo, tik spėjau padėti galvą ant pagalvės ir lūžau. Vis dėlto nemažai sukarta kilometrų uosto teritorijoje.
Prieš miegą dar nuėjau su kompiuteriu patikrinti bevielio interneto ryšio į pagrindinį korpusą. Mūsų namelyje interneto nebuvo. Nuėjau pas administratorių ir pareikalavau kodo, mat buvau sutaręs, kad jei jau jie diskriminuoja užsieniečius, tai bent internetą tegul suteikia nemokamai.
Pagaliau išsiaiškinau, kad prisijungimo kodas yra ne „86“ ir ne šeši aštuonetai o aštuoni šešetai. Suveikė. Internete paskaičiau, kad Vilnius visas apledėjęs, mieste daug avarijų. O čia toks karštis.
Planavome keltis apie aštuntą, bet jau septintą Tomas pradeda nekantriai belstis į duris – pamatė keltą. Greitai apsirengiame ir nuskubame pusryčiauti. Pusryčiai beveik tokie patys, kaip ir praėjusį kartą: kiaušinienė, daržovės, duona, marmeladas, sviestas, kava, arbata, trijų rūšių sūris.
Tomas vis nekantriai žvilgčioja pro langą, ar nepajudėjo keltas. Pavalgę nuskubame prie kasų. Eilių nebėra, kaip ir daugybės šiukšlių aplink.
Susimokame, gauname vardinius bilietus ir einame prie vartų. Mus pasišaukia apsaugos darbuotojas ir įleidžia be eilės. Toliau tikrina bagažą ir mus – kaip oro uoste su rentgeno aparatais ir metalo detektoriais.
Perėję kiemą patenkame į didelę salę, kur reikia užpildyti išvykimo korteles ir pereiti pasų kontrolę. Pamatome ir vakar sutiktą trijulę. Prie pasų kontrolės driekiasi keturios ilgos eilės. Tačiau pareigūnas vėl mus pasišaukia ir praleidžia be eilės.
Patenkame į laukiamąjį. Tai didelė salė betoninėmis sienomis ir mediniais suolais. Mums liepiama sėdėti ir laukti. Prisirenka vietinių, žinoma, beveik vienų vyrų. Kelios apsimuturiavusios moteriškės smerkiančiais žvilgsniais varsto kur kas lengviau apsirengusias mūsų merginas.
Po kurio laiko mes pašaukiami į autobusą, nors važiuoti iki kelto tereikia maždaug 50 metrų. Prie kelto – vėl patikrinimas. Ir vėl be eilės. Už tuos dolerius vis dėlto įgyji kažką panašaus į išskirtinių keliautojų statusą. Į keltą patenkame pro furgonų denį.
Prieš lipant į žmonių denį – dar vienas patikrinimas. Užlipus laipteliais į ketvirtą aukštą, liepia eiti į patalpas su užrašu „Crew only“ (ang. tik įgulai). Ten randame ir jau minėtą trijulę.
Patalpose – daug minkštų suolų ir staliukų, veikia kondicionierius. Kelto pavadinimas – „Scheherazade“. Ant sienos kabo keletas daniškų užrašų – matyt, tai buvęs danų laivas. Vienas užrašas skelbia, kad gėrimai, pirkti neapmuitintų prekių parduotuvėje, negali būti vartojami vietoje. Reikės eiti pasižvalgyti tos parduotuvės.
Plaukiame siaura Arabijos įlanka į Akabą. Kelias į šį miestą sausuma būtų kur kas trumpesnis, bet reikėtų važiuoti per Izraelį. O šis kelias, matyt, blokuojamas. Be to, jei bus nors kokių pėdsakų pase ar kitur, kad buvai Izraelyje, tai į Siriją niekas neįleis. Įlankos gale susikerta keturių valstybių sienos – Egipto, Izraelio, Saudo Arabijos ir Jordanijos. Žvalgomės į Izraelio ir Jordanijos krantus.
Mūsų patalpose („baltųjų“ salėje) kondicionierius atsuktas visu galingumu, tad čia net šaltoka. Tenka paprašyti jį prisukti. Atėjęs sargybinis atidaro šaldymo centro duris ir paspaudžia vieną iš mygtukų. Vis tiek ir toliau šalta. Merginos apsirengia daugiau, tačiau ne tiek dėl šalčio, kiek dėl arabų žvilgsnių. Ypač Nida dėl Tomo burbėjimo, kad ją vietiniai per daug varsto akimis.
Vietinių moterų tik akių plyšiai matyti. Kartais jos nusiima savo apdangalus, bet man praeinant skubiai užsidengia.
Išplaukiame vienuoliktą valandą, atplaukiame po ketvirtos. Kelionės pabaigoje į mūsų patalpas pradeda leisti ir kitus keleivius. Pagal kokius kriterijus – nelabai aišku: ar tai arabai užsieniečiai, ar turtingesni žmonės, o gal turintys kokių problemų.
Pareigūnai nuolat šaukia vardus iš sąrašų. Išsikraustymas iš laivo trunka gerą valandą. Išlipame iš laivo neturėdami pasų. Autobusu mus nuveža į terminalą. Pasieniečiai pasitinka šypsodamiesi. Jie nusiveda į savo kambariuką, atiduoda pasus. Jurgai bandoma įbrukti kažkokios bulgarės pasą, mat pastarosios labai panašūs plaukai.
Visur skamba „Welcome to Jordan“. Išėję iš terminalo patiriame šoką – prie geležinių vartų į vidų veržiasi minia, prilaikoma apsaugos darbuotojų, visi labai garsiai rėkia ir iš pažiūros yra agresyviai nusiteikę. Pagalvoju, gal tai kokie protestuotojai prieš Vakarus.
Išsigąstame ir trokštame sprukti atgal. Tačiau pasirodo, kad tie žmonės yra paprasti taksistai, besipešantys dėl klientų. Išėję į šviesą stovime apsupti rėkiančios minios. Po kokių penkių minučių visi nusiramina ir prasideda įprastos derybos.
Mums reikia į Petrą. Taksistas prašo 10 dinarų (10 eurų) nuo galvos. Čia nelabai pasiderėsi, nes dėl kainos, matyt, visi vietiniai sudarę kartelį. Ir čia nėra Egiptui būdingo agresyvaus lindimo. Nenori – nuo tavęs atstos. Jei nori, važiuok į Akabos stotį ir ieškokis autobuso pats. Nuvežti iki stoties kainuoja 5 dinarus. Ką ten rasi – neaišku.
Greitai tems. Be to, laikas čia pasisuko valandą į priekį. Kiek pamąstę ir pasižvalgę nusprendžiame pasinaudoti vieno taksisto paslaugomis. Transportas palyginti su Egiptu pakankamai patogus: didelis amerikietiškas GMC visureigis, o ir kaina padori. Juk reikia nuvažiuoti apie 150 km. Lietuvoje už autobusą sumokėtum panašiai.
Susėdame šešiese – su mergina ir vaikinu iš kartu keliaujančios trijulės. Vienas iš jų, į hipį panašus sunkiai nusakomo amžiaus vyriškis nutaria pasilikti ir važiuoti į Akabą. Porelė prisistato esantys škotas ir australė. Ar jie yra pora, ar buvo pažįstami anksčiau, o gal susimetė kelionėje, lieka neaišku.
Praėjusią naktį jie miegojo uosto viešbutyje, į kurį mes nė kojos kelti nedrįsome. Viešbutis jiems padarė didelį įspūdį. Mums važiuojant jie rodė fotoaparatu nufilmuotą reportažą: išklerusios durys, išdaužyti stiklai, sutraiškyti tarakonai, suplyšę čiužiniai, atsilupusios sienos. Užtat kaina tik apie10 litų žmogui.
Vaikinukas sakė daug šalių apvažiavęs, bet tokio viešbučio dar nebuvo matęs. Mums, užgrūdintiems sovietinių bendrabučių, vaizdas gal nebuvo toks šokiruojantis, bet irgi pakankamai įspūdingas.
Išvažiuojant iš miesto vairuotojas sustoja papildyti degalų – prie kažkokio kiosko susipila į baką keletą plastmasinių kanistrų benzino. Miestas nepalyginamai švaresnis ir prabangesnis nei matėme Egipte. Gatvėse riedantys automobiliai irgi geresni.
Iš miesto išvažiuojame įspūdingu greitkeliu – dvi arba trys eilės, kelias daugelyje atkarpų apšviestas, įvairiomis spalvomis šviečiančios skiriamosios linijos. Normalūs kelio ženklai. Danga kokybiškenė nei Lietuvoje. Jaučiamės saugiai ir civilizuotai. Vienintelis minusas – vairuotojui gaila įjungti kondicionierių, todėl laiko atidarytą langą. Matyt, tai populiarus taupymo būdas.
Kelyje, kaip įprasta šiuose kraštuose, stovi sargybos postai. Po keliasdešimties kilometrų privažiuojame muitinę. Sužinome, kad Akaba yra laisva ekonominė zona. Muitininkas atsainiai pakilnoja mūsų kuprines bagažinėje, nusišypso ir pamoja ranka – važiuokite.
Dar po kurio laiko pasukame į paprastą šalutinį kelią. Abipusis eismas, kalnuota, beveik jokio ženklinimo, staigūs posūkiai. Aš, sėdintis priekinėje sėdynėje, keletą kartų griebiuosi už rankenos. O vairuotojas leidžia sau ir telefonu pakalbėti. Nepaisant to, važiuojame pakankamai saugiai. Užmušti turistų, matyt, jie nenori.
Pagaliau atvažiuojame iki Petros. Pasukame ne į patį senovės miestą, o į šalia esantį Musos miestelį. Jame daugybė viešbučių, restoranų, bankų, interneto kavinių ir panašios turistinės infrastruktūros.
Tamsu. Mus išleidžia prie kažkokio viešbučio. Įeiname patikrinti. Kambariai neblogi. 20 dinarų už dvivietį kambarį su pusryčiais ir nuvežimu į Petrą. Nutariame pasidairyti dar ir einame toliau.
Neįsivaizduojame, kur esame ir kas laukia už kampo. Nusileidę nuo kalniuko už kampo randame kompaktišką miesto centrą. Viskas vienoje vietoje. Patikriname dar kokius penkis viešbučius. Kainos – nuo 20 iki 40 dinarų. Viskas gerokai pabrangę, nei aprašyta 2006 metų „Lonely Planet“ leidime apie Jordaniją. Ten, kur buvo parašyta 15 dinarų, dabar reikia mokėti 35, kur buvo 7, dabar 20, ir panašiai.
Apsistojame viešbutyje „Valentine Inn“. Ant kalvos įsikūręs viešbutis išpuoštas širdelėmis. Nida su Tomu įsikuria kambaryje su vaizdu į įspūdingą slėnį. Kalno šlaitai apstatyti mūriniais nameliais. Spingsi šviesos. Mums su Jurga tenka kambarys ne su tokiu įspūdingu vaizdu, bet didesnis.
Labai jauki atmosfera priimamajame. Čia pilna užsieniečių su nešiojamaisiais kompiuteriais. Pilstoma arbata. Televizorius rodo „Indiana Džounsą“. Ore – cigarečių (gal net pagerintų) dūmų kvapas. Sienos nukabinėtos užrašais su vertinga informacija: kada ir kur važiuoja kokie autobusai, kiek kas kainuoja, kokie geri viešbučiai kituose miestuose.
Einame pavalgyti. Savo kelionių vadove į akis krito „Kleopatros“ restoranas. Už kelių šimtų metrų paėję gatve žemyn jį ir susirandame. Vartome lauke padėtą valgiaraštį – brangoka. Netrukus išbėga savininkas ir mus įsitempia į vidų. Sako, žiūrėkite: gausybė salotų, keptos vištos, pupelės, sriubos, padažai, duona, saldumynai, kava, arbata, kola, vaisiai – visko neišvardinsi, valgyk kiek lenda ir tik 4 dinarai žmogui. Susigundome.
Patiekalai, matyt, pagaminti per pietus, pastovėję, juos vis tiek reikės išmesti, todėl ir kaina tokia. Nors maistas ir ne pirmo šviežumo, bet pakankami geras. Prisivalgome sočiai ir skaniai. Savininkas šokinėja aplinkui kaip įmanydamas.
Ateina jau mūsų matyti turistai iš viešbučio. Turbūt ne pirmą kartą, nes savininkas puola su jais glėbesčiuotis jau lauke. Tikriausiai tai tikrai populiari vieta.
Prisivalgę vos užlipame į savo viešbutį. Žvilgsnis į internetą, tradicinis vakaro kokteiliukas. Rytoj keltis šeštą valandą (mūsų laiku penktą). Važiuosime į senovinį akmens miestą Petrą