Užsistatau žadintuvą siaubingu laiku – 5 val. 50 min., nes 7 val. nemokamas viešbučio autobusiukas turi vežti į Petrą. Be to, pasukame laikrodžius viena valanda pirmyn, tad keltis reikės jau netrukus.
Žadintuvas-telefonas pradeda groti kokią antrą nakties. Miegoti nuėjome gal prieš valandą, tad įsivaizduokite, koks jausmas. Pasirodo, signalas netikras.
Vakare pasivaideno, kad kažkur viešbutyje pamečiau telefoną, todėl prašiau Jurgos man paskambinti. Paskui ėjau žemyn į viešbučio holą skambinti iš jos telefono į savo. Galų gale išsiaiškinau, kad telefonas buvo paliktas kambaryje. Tačiau kai skambinau, Jurga atmetė skambutį, bet tiksliai nežinodama, ką spausti, netyčia paspaudė, kad telefonas primintų perskambinti. Tai ir priminė. Antrą nakties.
Susitvarkius su ta problema ir kiek įmigus, pradeda baubti musulmonų garsiakalbis, kviečiantis į pamaldas. Langai nesandarūs, viskas girdėti. Vos neišprotėju. Dar po kiek laiko sučirškia ir tikras žadintuvas.
Atsikeliu, nusiprausiau, apie pusę septynių lipu žemyn. Tamsu. Nieko nėra. Apačioje ant sofutės miega vienas tipas, prie televizoriaus kitas. Niekas pusryčių neruošia. Nieko nesuprantu. Nulipa ir draugai.
Vienas iš gulinčių tipų pasirodo besąs viešbučio tarnautojas. Sunkiai išsirango iš guolio ir nueina taisyti pusryčių.
Valgyti gauname septintą. Kitų gyventojų beveik nėra. Pradeda kirbėti mintis, kad kažkas ne taip. Paklausiu tarnautojo, kada autobusas. Sako, septintą. Bet juk jau po septynių. Ne, dar tik po šešių. Pasirodo, kad laikas čia tas pats, kaip Egipte, tad jokio laikrodžio persukti nereikėjo.
Mus suklaidino iš kelto vežęs taksistas, kurio automobilio laikrodis rodė valandą vėliau. Viešbučio holo palubėje kabojo laikrodis, bet mes jo nepastebėjome. Na, ką padarysi, patys kvaili. Kad jau taip anksti atsikėlėme, nusprendžiame eiti pėsčiomis ir autobuso nelaukti.
Mūsų viešbutis ant kalno, o Petra apačioje, Musos slėnyje. Leidžiamės žemyn vingiuotu keliuku palei kalno terasas. Tik ką patekėjo saulė, apšviesdama visą slėnį. Gražu.
Apie septynias mes jau Petros bilietų kasoje. Žmonių nedaug. Bilietas kainuoja 21 dinarą, bet dar 39 reikia mokėti už kitas paslaugas, kurių ne visų mums tereikia, pavyzdžiui, kad nuvežtų arkliu ar gido. Tačiau bilieto atskirai pirkti negalima.
Guodžia tai, kad dabar galioja nuolaida. Vietoje 39 reikia mokėti tik 12 dinarų. Bendra suma – 33 dinarai. Vis tiek nelabai pigu, bet ką padarysi.
Kadangi už viską jau susimokėjome, tai nutariame palaukti to gido. Turas prasideda puse aštuonių. Žmonių dar nedaug, gidas vedžioja tik šešių žmonių grupę. Privalumas ankstyviems lankytojams.
Apie Petrą nerašysiu. To miesto aprašyti neįmanoma. Neatspindi jo didybės ir jokios fotografijos. Reikia viską pačiam pamatyti savo akimis. Pasakysiu tik tiek, kad šiame mieste be sustojimo ir pietų vaikščiojome apie devynias valandas.
Petra laikoma viena įstabiausių pasaulio vietų. Neleiskite savęs suklaidinti reklaminiams bukletams, ir atvirukams, kuriuose beveik be išimties yra pavaizduota tik viena šventykla. Petroje galima pamatyti daug daugiau.
Lygiai 16 val. turi atvažiuoti viešbučio autobusiukas. Vos vilkdami kojas bandome į jį suspėti. Ateiname minutės tikslumu. Ir jis lygiai tuo laiku atvažiuoja! Po Egipto, kur visų transporto priemonių tvarkaraščius reguliuoja Alachas, tai tiesiog neįtikėtina. Daugiau keleivių nėra, tad važiuojame į viešbutį kaip kokie svarbūs poilsiautojai.
Pailsėję einame ieškoti kur pavalgyti. Po žvalgybos pasirenkame vieną kebabinę, joje už 5 dinarus kiekvienam gauname po visai padoraus dydžio skanų kebabą, susidedantį iš keturių avienos kepsnelių, trijų lavašų, daržovių ir padažo.
Vakaro gėrimas – „Bacardi“ su kola, bet labai saikingai. Esame pavargę.
Rytoj septintą ryto važiuosime iki Jordanijos sostinės Amano, o gal net iki paties Damasko. Kaip Alachas duos.