Pažvelgus iš „Taipei 101“ dangoraižio viršūnės į neaprėpiamas betonines erdves galima suvokti darbščios tautos jėgą. Per blizgų stiklą švyti kiti dangoraižiai, stūkso budistų šventyklos, kaip gyvatės raizgosi greitkeliai, rūksta gamyklų kaminai ir iš vietinio oro uosto kyla bei leidžiasi lėktuvai. Visa tai padarė buvusių baudžiauninkų, ėjusių keliais paskui savo viešpačius japonus ir amžinai susaistytų praeities pančių su protėviais kinais, tauta.
Taivanas stebina. O svetimšaliui keliautojui to ir reikia: stebėtis ir būti nustebintam. Šalis maža, pusės pasaulio nepripažinta, bet velniškai daug pasiekusi. Greičiausiai jūsų dviratis, stovintis garaže, yra taivanietiškas, kasmet tobulėjantys kompiuteriai konstruojami taip pat čia, projektoriai ir kita elektronika taipogi gaminama kruopščių ir nenuilstančių rankų Taivano gamyklose.
Anksčiau portugalų vadintos „Formosa“ salos žmonės dirbti mėgsta, nori, ir papildomos valandos biure, turguje ar gamykloje yra didžiausia laimė.
Pasakojimą apie Taivaną ir tai, kas ten stebina, verta pradėti nuo aukščiausio šalies dangoraižio – šalies veržlumo ir sėkmės simbolio.
Pakilti greičiausiu pasaulyje liftu galima iki 90-ojo aukšto. Tai truks vos keliolika sekundžių. Ausis užgula, galva svaigsta, o išlipus su visa minia iš lifto atsiveria urbanistinių džiunglių panorama. Aukščiausio pasaulio dangoraižio titulą perėmęs iš Malaizijos „Petronas Towers“, po šešerių metų perleido pusantro karto aukštesniam „Burj Khalifa“ dangoraižiui Dubajuje.
Aukštų skaičius, kaip ir pats pavadinimas – „101“ buvo sukurtas neatsitiktinai. Taivaniečiams tobulas skaičius tradiciškai yra 100. Pridėkime prie jo dar vieną ir gausime taivanietiškos laimės bei sėkmės rezultatą. Kažką, kas yra aukščiau tobulumo.
Dangoraižis pastatytas bandant atkartoti bambuko medį – mokymosi ir augimo ikoną. Tokia gracinga dangoraižio-bambuko povyza ne tik maloni akiai žvelgiant iš toli ar užvertus galvą iš papėdės, bet ir naudinga – atlaiko stipriausius taifūnus ir galingiausius žemės drebėjimus.
Statyti tokius milžinus gamtos stichijų talžomame regione – dar vienas taivaniečių drąsos ir užsispyrimo įrodymas. Pažvelgus į plieninį monstrą galima įžvelgti ir panašumų su budistine šventykla – pagoda, o dangoraižis – tai bokštas, jungiantis žemę ir dangų.
Sugrįžęs žemyn stabteliu ant rugpjūčio saulės kepinamo asfalto, užverčiu galvą į viršų, bet saulės svilinamas pakaušis greit įkaista ir prieglobsčio tenka ieškotis vėsiame metro požemyje. O čia verta sustoti ir apsidairyti, net jeigu iki skausmo mandagių taivaniečių minia, pati to nenorėdama, lips ant galvos ir trankysis pečiais. Čia apgalvotos ir mažiausios detalės, kad žmogui, pavargusiam po 12 ar 13 darbo valandų, būtų kuo paprasčiau, be streso, nesiblaškant sėsti į savo priemiestin vežantį traukinį ir grįžti namo.
Lauke karšta, todėl vos nusileidus pergrūstu elevatoriumi žemyn jus pasitiks viliojanti parduotuvė su šaltų arbatų ir kavų kolekcija. Iš pradžių pasiklysti tarp nesuprantamų ženklų ir imi bet kurį aprasojusį butelį ar skardinę, kol daugelį išbandęs randi savo mėgstamiausią.
Čia pat verta ir išgerti, arba teks slėpti gėrimą krepšyje, nes Taipėjaus metro vagonuose griežtai draudžiama valgyti ir gerti, o baudžiančios inspekcijos vaidmenį atlieka patys keleiviai – atsuk ledu garuojančio gėrimo dangtelį ir viešas minios prakeiksmas garantuotas. Baudos ir taisyklių laikymasis duoda vaisių: metro stotys sterilios, kvepiančios, traukinių vagonai blizga.
Ne kartą Europos šalių sostinių – Berlyno, Londono, Oslo ar Madrido – metro stotyse stebėjau daugybę pasimetusių turistų, pirmą kartą bandančių nusipirkti metro bilietą iš automatų ir nežinančių, kaip tai padaryti. Taipėjaus bilietų pardavimo sistemą iškart perkąstų ir pirmą kartą keliaujantis Jonas iš Kretingos rajono.
Dideliame ekrane nupiešta visa metro linijų sistema. Bedi pirštu į ekrane pažymėtą stotį ir sužinosi kelionės kainą. Sumokėjus 2–3 litus už maždaug pusvalandžio trukmės kelionę Taipėjaus požemiais gauni vienkartinį žetoną, kurį vėliau grąžini išeidamas iš metro stoties.
Sunku turbūt ir suskaičiuoti, kiek nelaimingų atsitikimų įvyksta metro stotyse visame pasaulyje. Traukiniai atlekia su vėju, o svirduliuojantiems ar neatsargiems keleiviams iki mirtinos duobės – vos keli centimetrai. Taivano metro stotyse neįmanoma nei netyčia nukristi ant traukinio bėgių, nei savo noru ant jų nušokti. Keleiviams neįmanoma patekti į traukinį, kol šis galutinai nesustojo.
Geležinkelio linija atitverta saugia siena su joje įstatytomis durimis, šios bei vagono durys atsidaro tik vagonui sustojus bei abejoms – apsauginės sienos bei vagono – durims atsidūrus vienoms priešais kitas. Nors iš vagono ir į vagoną plūsta šimtai žmonių, nėra jokių grūsčių ar nepasitenkinimą keliančių susistumdymų.
„Different way of thinking (kitoks mąstymas)“, – pasako angliškai be akcento kalbantis vietinis ir parodo į grindis, kruopščiai išdažytas linijomis ir rodyklėmis. Čia kiekvienas eina sužymėta linija ir nesusiduria su kitais. Vieta judėti, vieta apsisukti, vieta laukti ir linija eiti į vagoną.
Užsieniečiai šaiposi iš tokio vietinių smulkmeniškumo ir robotiško paklusnumo. Mano, kaip europiečio, individualizmas taip pat nori paimti viršų, bet galiausiai jį paminu bandydamas ne vietoje įsibrauti į tirštą azijietišką minią.
Moterys čia taip pat nepamirštos. Jų saugumui naktimis specialiai išskirtos juostos su užrašu „Vieta moterims stovėti naktį“. Beje, aplink stebi ne viena akyla kameros akis, tad čia jos turėtų būti saugios ir nesibaiminti seksualinių maniakų (užpuolimo tikimybė norint apiplėšti nėra didelė).
„O kodėl nėra vietos „Saugiai stovėti vyrams?“ – paklausiu ironizuodamas. „Mes tokios galimybės, kad moterys kabinėtųsi prie vyrų, neįsivaizduojame“, – šypsosi provokuojamas taivanietis.
Vagonas sausakimšas, bet dešimtys besilaukiančioms moterims, neįgaliems ar senyviems žmonėms skirtų vietų neužimtos.
Tinkamiausia vieta išlipti iš pulsuojančio metro požemio yra Šilino stotis. Vien dėl to, kad čia yra viso Taipėjaus smaližių ir gurmanų sostinė – Šilino naktinis turgus. Tokie turgaus prekystalius primenantys restoranai po atviru dangumi yra populiarūs visoje šalyje. Daugelis jų įkurti tiesiog gatvėje, populiariausi ir labiau prakutę gauna vietas dideliuose naktinių maisto turgų kvartaluose, į kuriuos braunasi po darbų išalkę ir pigiai pasisotinti norintys vietiniai bei egzotikos ir keistenybių trokštantys užsieniečiai.
Egzotikos, spalvų ir neregėto maisto čia tikrai daug, tačiau reikia susitaikyti ir su nešvara, nemaloniais kvapais bei nieko nespėjančiais, šiek tiek grubokais padavėjais.
Sunkiausia išsirinkti. Jeigu taivaniečių numylėtas „dvokiantis tofu“ (sojų varškė) iš tolo nukreips kita kryptimi, tai aštuonkojų sriuba ar austrių kiaušinienė nuteiks maloniai.
Viskas verdama, kepama ir gaminama tiesiog prieš akis. Ne visada viskas švaru ar malonu, ypač tada, kai patiekdama aštuonkojų sriubą pagyvenusi virėja tiesiai prieš mane riebiai atsiraugėja (nenustebkite, tai labai įprastas reiškinys Taivane, taip pat ir Kinijoje).
Į tokį turgų geriau ateiti su vietine palyda, kitaip taivaniečiai net ir nieko blogo nelinkėdami gali įsiūlyti užkąsti žarnų, anties kraujyje išvirtos mėsos su saldžiomis bulvėmis, keistų milžiniškų dešrigalių, kunkuliuojančiame vandenyje skrundančių ir į kempines panašių įvairių delikatesų. Desertui greičiausiai pasiūlys ledų krūvą su saldžiomis pupelėmis, o atsigerti – šlykštoko skonio šilto sojų pieno, prie kurio taivaniečiai labai jau pripratę.
Jeigu šitokios egzotikos dar negana, yra Taipėjuje vietų ir aštresnių pojūčių mėgėjams. Pavyzdžiui, restoranai-tualetai, vadinami „modern toilets“. Tokiame restorane klientai sėdi ant vakarietiškų klozetų, geria savo kokteilius, šaltą kavą ir arbatą iš miniatiūrinių urinalų, o ledų porcijos primena ne ką kita, o tai, kas lieka pasėdėjus ant unitazo. Maistas patiekiamas vonelėse, miniatiūriniuose klozetuose, muilinėse ir naktipuodžiuose. Visur mėtosi tualetinio popieriaus ritinėliai – jais klientai vietoj servetėlių valosi burnas ir rankas.
Valgiaraštis – įprastas: itališki spagečiai, korėjietiškas kimči, kepsniai, jūros gėrybės ir kiti tarptautiniai patiekalai. Vis dėlto prie to paties valgiaraščio galima rasti įspėjimą, kad restoranas neatsako už klientus ištikusius panikos, isterijos ar širdies priepuolius.
Po tokios vakarienės malonu išeiti į kūną šiluma glostantį vakarą ir pabaigti įspūdžių kupiną dieną kaip ir pradėjus – atsukus šaltos arbatos butelį.
***
Tęsinyje – pasakojimas apie dviejų savaičių patirtį gyvenant vietinėje taivaniečių šeimoje.