Pagaliau išsimiegu. Nuėjome miegoti anksti, keliamės šeštą. Vidutinio dydžio autobusas į Amaną atvažiuoja septintą, kaip ir žadėta. Po vakar dienos tai jau nebe taip stebina. Po 5 dinarus iš kiekvieno.
Su mumis kartu važiuoja dar du vyrukai ir porelė labai pagiringai atrodančių prancūzų. Visus susodina gale. Iš pradžių nelabai suprantame, kodėl. Paskui, kai pradeda užvažinėti į kaimus ir imti visus vietinius pakeleivius, suprantame.
Važiuojame smagiai, su vietine muzikėle. Kelionė trunka apie tris valandas.
Autobusas turi nuvežti iki kažkurios Amano autobusų stoties, tačiau tikrąja ta žodžio prasme išmeta vidury gatvės. Kaip jau įprasta, iškart apspinta garsiai rėkiantys taksistai. Nuvežti iki stoties prašo 10 dinarų už visus, tačiau nusiderame iki 4 dinarų.
Važiuojame per Amaną. Miestas žalias. Neseniai nulijo lietus. Oras gaivus. Daug naujų statybų. Žalios kalvos. Eismas pakankamai normalus ir civilizuotas.
Taksistas mus taip pat paleidžia kažkokioje gatvėje, kur stoties nesimato. Ir vėl tradicinis rėkavimas bei peštynės dėl klientų. 11 dinarų nuo kiekvieno iki Damasko. Priešinamės ilgai. Pereiname gatvę, aikštelėje apžiūrime mašinas.
Smarkiai nusiderėti nepavyksta, vėl visi susitarę. Sutariame mokėti 10 dinarų nuo žmogaus. Išsirenkame prabangų E klasės „Mercedes“. Įspėjame vairuotoją, kad neturime Sirijos vizų. Sako, kad viskas gerai, padės susitvarkyti.
Iki sienos – apie 80 km – važiuojame ramiai. Lynoja. Atvažiavus prie sienos trumpai palyja net su ledukais. Reikia pereiti gal septynis kordonus: įvažiavimas į pasienio zoną, štampukas, kad išvažiavai iš Jordanijos, įvažiavimas į Sirijos pasienio zoną ir t.t. Pildome korteles. Įprasta tvarka Sirijos vizą reikia įsigyti iš anksto, bet jei šalyje nėra Sirijos ambasados, galima ir pasienyje.
Lietuvoje Sirijos ambasados nėra. Į vizų skyrių, kaip ir į išvažiavimo iš Jordanijos skyrių ir apskritai visur šiose šalyse, mus įveda pro atskirą įėjimą, be eilės. Vizų išdavimo terminalas šviesus ir erdvus, turbūt neseniai pastatytas. Klausia, iš kokios šalies. Pasakome. Pasitikslina – gal Latvija? Apie Lietuvą per visą kelionę niekas dar negirdėjęs.
Susimokame po 16 JAV dolerių už vizą. Tikėjomės daugiau, tad liekame patenkinti. Tomo ir Jurgos pasai senesnio leidimo (žalios spalvos), todėl pareigūnas ilgai aiškinasi, kur vardas, kur pavardė, kur kiti duomenys. Iš pradžių nori užrašyti „Jurga Panevėžys“, apsistoja ties „Jurga Aruxtiene“. Kaip jie įskaitė Nidos pavardę (Žėkaitė-Pakutinskienė), neklausiame. Labiausiai dėl trumpos pavardės pasiseka man. Svarbiausia, kad neturėtum Izraelio vizos.
Pagaliau pereiname visus užtvarus. Ir kodėl gi tos dvi arabų šalys taip nori viena nuo kitos atsiriboti? Neapmuitintų prekių parduotuvėje dar spėju nusipirkti litrą „Smirnoff“ už 10 JAV dolerių. Butelį, įdėtą į maišiuką, numetu salone. Muitininkai viską tikrina paviršutiniškai.
Pervažiavus sieną „Mercedes“, atvaryto iš Amerikos, spidometro rodyklė nuo 70–80 pakyla iki 100 padalos. Mylių, ne kilometrų! Akis bado ženklai, kad leistinas greitis lengviesiems automobiliams yra 110 km/val. Netrūksta ir policijos postų, bet su tuščiais policijos automobiliais. Panašu, kad šioje šalyje niekam neįdomu, kokiu greičiu važiuoji.
Vairuotojas visą laiką važiuoja antra eile, privažiuodamas prie kitų, ta pačia eilė judančių transporto priemonių, per 10 cm. Tiems, kurie nepakankamai greitai pasitraukia, negaili signalo. Tie, kurie duoda kelią, nuo kelio pasitraukia maždaug iki kelio vidurio. Veidrodėliai beveik liečiasi.
Sėdžiu priekyje ir viską atidžiai seku akimis. Iš pradžių šokinėju ir griebiuosi rankenos. Vėliau, artėjant panašiam manevrui, tiesiog užsimerkiu. Bendrą įspūdį dar pagardina avių kaimenės šalia kelio. Kai kurios – ir skiriamojoje juostoje. Mintyse skaičiuoju kilometrus, likusius iki Damasko, ir meldžiu, kad vairuotojas būtų priverstas važiuoti lėčiau.
Artėjant prie miesto, ženklas, ribojantis greitį iki 60 km/val., teikia tokią viltį. Įvažiavus į priemiestį, vairuotojas pareiškia, kad atvažiavome į centrą, ir liepia lipti lauk. Kadangi pinigus neapdairiai buvau sumokėjęs prie sienos, negalime ginčytis. Trečią kartą per dieną mus išmeta į gatvę.
Labai nepykstame, nes vairuotojas padėjo mums pervažiuoti sieną, visur nuvedė be eilės. Jei nebūtume nuderėję tų 4 dinarų, gal ir būtų atvežęs į vietą.
Be abejo, savo paslaugas siūlančių taksistų atsiranda akimirksniu. Jie prašo 10 JAV dolerių arba 200–500 Sirijos svarų. Iš principo atsisakome, užsimetame sunkias kuprines ir demonstratyviai patraukiame centro link. Merginos pradeda blaškytis. Kaip gi mes pasieksime centrą? Liepiu joms nusiraminti – vietiniai taksistai tikrai pastebės atvykėlius, tempiančius kuprines.
Geltonų, panašu, kad pagal seno modelio „Renault“ licenciją gamintų, automobilių parkas bendrame eismo sraute sudaro beveik pusę transporto priemonių. Paėjus kokius 30 metrų išsirikiuoja eilė mus nuvežti norinčių taksistų.
Pirmas taksistas angliškai nemoka nė žodžio. Pakištas jam po nosimi „Lonely Planet“ žemėlapis su užrašais, kur mums reikia važiuoti, irgi negelbsti, nes lotyniškai užrašyti gatvių pavadinimai jam – neįveikiama kliūtis. Paieškoję ilgėliau, randame taksistą, suprantantį viską.
Už 4 JAV dolerius mus nugabena į pačią Damasko širdį, kuri nebuvo taip toli, kaip iš pradžių galvojome. Pakeliui mėgaujamės visu vietinio eismo koloritu: iš trijų eismo eilių laisvai padaromos šešios; vietoje posūkio signalų naudojami įvairių tonų pypsėjimai. Visi pėstieji atrodo tarsi savižudžiai – kerta gatvę bet kurioje vietoje, neatsižvelgdami į eismo intensyvumą ir nepasukdami galvos į šoną. Tokiems kaip man, kurie tokį eismą mato pirmą kartą, tai gera adrenalino dozė.
Mus išleidžia senamiesčio gatvių labirinte. Taksistas, gavęs tuos 4 JAV dolerius naujomis 1 dolerio kupiūromis, plačiai išsišiepia, turbūt sumokėjome neblogai. Išlipę iš automobilio laukiame, kol vietiniai pradės graibstyti už rankų ir tempti į savo viešbučius, restoranus, parduotuves. Tačiau niekas nekreipia į mus dėmesio. Damaskas – didžiulis miestas, čia daug turistų, taigi mes – tik lašai žmonių jūroje.
Pradedame lankyti „Lonely Planet“ rekomenduojamus viešbučius. Pasirodo, šį leidinį skaitome ne tik mes. Visi viešbučiai užimti. Pėsčiųjų perėja, iškelta per didelę intensyvaus eismo gatvę, pereiname iš senamiesčio į naujamiestį. Viešbučių čia – ant kiekvieno kampo. Vienas už kitą baisesni. Na, gal ne tiek baisūs, bet kai kurių komforto lygis net mažesnis už sovietinių bendrabučių.
Palieku bendrakeleivius ir leidžiuosi į dvidešimties minučių žvalgybą po miestą. Nieko nepešu. Padoresniuose viešbučiuose dviviečiai kambariai kainuoja po 40–60 JAV dolerių. Prisimename studentavimo laikus ir pasiimame po dvivietį kambarį už 700 Sirijos svarus (apie 38 Lt dviem) – atrodo beveik kaip ir už dyką.
Užsiregistruojame ir grįžtame į vieną iš tų viešbučių, į kurį nepatekome. Mat ten teikiama išsami informacija, ką toliau daryti, kur keliauti. Suderame dviejų dienų kelionę: vairuotojas veža ten, kur norime, už tai sumokame 11 tūkst. Sirijos svarų (apie 600 Lt). Susitariame, kad mus išleis kur nors pakeliui į Alepą.
Dabar galime ir užkąsti. Su Tomu seniai svajojome apie tikrą kebabą. Surandame jais prekiaujantį kioską. Bandome susikalbėti. 25 Sirijos svarai už vieną? Negali būti. Aišku, negali. Paaiškėja, kad iš tikro kebabai kainuoja po 125 Sirijos svarus. Bet tai vis tiek tik šeši litai. Lietuvoje už tokį sumokėtum ne mažiau 15 Lt.
Užsimanome arbatos. Prisėdame prie keturių skaromis apsimuturiavusių vietinių merginų, geriančių arbatą, rūkančių ir žaidžiančių nardais. Su Tomu išgeriame po dvi stiklines, nes šalta. Sušilę dar įkišame nosį į tikrą senamiestį, tiksliau, jo turgų. Atrodo panašiai kaip Gariūnai, tik su išlikusia stipria vietinio kultūrinio paveldo įtaka. Išsamiau turgų panagrinėsime grįžę iš kelionės į Sirijos šiaurę.
Vakare geriame pasienyje pirktą „Smirnoff“ su vietiniu limonadu. Rytoj 8 val. ryto turime prisistatyti į „Al Haramein“ viešbutį, kur mūsų paimti atvažiuos taksi.