Supratę, kad nieko negausime, tempdami kuprines grįžtame į naujamiestį. Gatvėje nusiperkame šviežiai spaustų braškių ir granatų sulčių. 85 Sirijos svarus už 0,3 litro stiklinę sulčių. Labai skanu. Tačiau ko pavalgyti taip ir nerandame.
Vėl patraukiame į senamiestį. Prieš aštuonias viešbučio durys jau atrakintos. Administratorius guli priimamajame ant sofutės ir snaudžia. Paprašome kavos. Pažada atnešti, bet liepia sėdėti tyliai – visi dar miega. Gauname tirpios kavos su pieno milteliais. Iš kampų pradeda lįsti apsimiegoję viešbučio gyventojai.
Aštuntą atvyksta vairuotojas Aymanas. Automobilis – senas „Peugeot 206“ sedanas, t.y. su bagažine. Pirmą kartą matau tokį modelį. Vėliau pastebiu, kad čia mėgstamos ir kitos mažų mašinų sedano modifikacijos – „Toyota Yaris“, „Citroen C4“. Europoje tokių nesutiksi. Pagalvoju, kaip mes tokie dideli (trys dideli ir viena mažesnė) su visomis savo kuprinėmis tilpsime. Nieko, telpame – gelbsti didelė bagažinė.
Viešbutyje girdėjome, kad šis vairuotojas užsieniečius vežioja jau dvylika metų. Pajudėjęs per miestą pradeda mus kalbinti visomis kalbomis. Kalbamės apie politiką, istoriją. Vairuotojas dirba ir kaip gidas. Laido daug juokelių, daugiausia politinių.
Gale sėdintys draugai kaip visada varto „Lonely Planet“ – mūsų pagrindinį kelrodį. Vairuotojas ištiesia savo vizitinę kortelę. Sako, atsiverskite tokį ir tokį puslapį. Atsiverčiame skyrių, kur autoriai dėkoja vietiniams. Tarp jų – ir mūsų vairuotojo pavardė. Štai kokią įžymybę gavome į vairuotojus!
Pirmiausia sustojame Saidnajoje. Tai miestelis kalnuose, garsus vienuolynu, kuriame saugoma viena švenčiausių pasaulio relikvijų – šv.Luko nutapyta ikona. Ši vieta tarp piligrimų laikoma antra švenčiausia vieta po Jeruzalės. Pats miestelis yra pusantro kilometro aukštyje. Nuo vienuolyno stogo atsiveria graži panorama.
Vėliau nuvažiuojame į Maluolą. Jos įžymybės – Seržo ir Bacho bažnyčia bei šv.Teklės tarpeklis. Legenda pasakoja, kad kai romėnai norėjo Teklę nužudyti, ji pasimeldė dievui, tada atsivėrė žemė ir ji per tarpeklį pabėgo. Tuo keliu einame ir mes. Vairuotojas viską taip suorganizuoja, kad patiems nieko nereikia galvoti: čia mus paleis, dabar reikės eiti ten, o ten mus pasitiks. Puikus aptarnavimas.
Toliau mūsų laukia poros valandų kelias per dykumą. Vairuotojas prieš tai paklausia, ar norime važiuoti normaliu keliu, kuriuo važiuoja visi turistai, ar senuoju. Žinoma, renkamės ne turistinį.
Pakelės kaime sustojame užkąsti. Vairuotojas vis pataria, kur galima pirkti, o kur ne. Nusiperkame tris kebabus, šešis pyragėlius ir buteliuką vietinių pasukų. Už visa tai sumokame 165 svarus (9 Lt).
Kitame miestelyje vairuotojas paprašo mūsų leidimo sustoti pasimelsti. Penktadienis jiems vienintelė savaitės diena, kada privaloma melstis mečetėje. Kitomis dienomis melstis galima ir namie.
Važiuojame toliau. Karinis aerodromas. Kelio ženklai, rodantys, kad Irakas – tik už 150 km. Sankryžose – civiliai apsirengę vyrai su automatais. Šiandieninės mūsų kelionės tikslas – Sirijos perlas Palmyra. Tai didžiausi senovės griuvėsiai pasaulyje.
Pirmiausia vairuotojas užveža mus ant kalno į citadelę – nuo jos visa Palmyra kaip ant delno. Fotografuojame ir filmuojame. Paskui nuvažiuojame į viešbutį. Prieš kelionę buvome prisiskaitę baisybių apie Palmyrą, kaip ten apgaudinėja turistus, įkyriai tempia į savo brangius viešbučius, meluoja apie konkurentus.
Vairuotojas nuveža prie jo rekomenduojamo viešbučio. Pasitikime juo. Kaina po 35 JAV dolerių už kambarį dviem su pusryčiais. Gal net taip ir pigu, bet žinant, kad tai gausiai turistų lankoma vieta, visai normalu.
Šiandien Palmyroje lankosi Italijos prezidentas, todėl apsaugos aplinkui daugiau nei įprasta. Pasidedame daiktus ir skubame į griuvėsius.
Ne taip įspūdinga, kaip Petra, bet tai irgi viena tų vietų, kurias gyvenime reikia pamatyti. Po visų žygių skauda kojas, tad judame lėčiau nei Vokietijos pensininkai.
Vakare pavargę einame pavalgyti. Prisiskaitę „Lonely Planet“ patarimų kavinę renkamės labai atsargiai. Randame vieną padoriai atrodančią – už patiekalą 300 svarų. Nepagailiu dar 150 svarų už nedidelį vietinio alaus bokalą – šiek tiek primena „Žigulinį“.
Rytoj lankysime Palmyros kapus ir važiuosime toliau.