Vakar po vakarienės dar nuėjome pasigrožėti prožektoriais apšviestais Palmyros griuvėsiais ir pažiūrėti į žvaigždes. Dangus buvo giedras, buvo galima numanyti, kad šals.
Taigi naktį siaubingai sušąlame. Vairuotojas mus sugėdina, kad nesusipratome įsijungti kondicionieriaus – čia jie, pasirodo, ne tik šaldo, bet ir šildo. Įdomu, kaip sekėsi jam, nes pats visą dieną čiaudėjo. O šiaip Sirijoje, pasak vairuotojo, populiariausia šildymo sistema yra keturios žmonos.
Susipakuojame daiktus ir papusryčiaujame. Pusryčiai įprasti turistiniai: virti kiaušiniai, neaiškios dešros griežinėliai, sūris, pomidorai, agurkai, marmeladas.
8 val. 30 min. jau sėdime mašinoje. Vairuotojas mus nuveža į Palmyros kapavietes. Tai tokie statiniai, primenantys keturkampius į viršų storėjančius kaminus. Juose įrengtos nišos, kurių lentynose suguldydavo po devynis negyvėlius. Iš viso tokioje kapavietėje jų tilpdavo apie 500. Dar apžiūrime panašią požeminę kapavietę. Jau nuo pat ryto pilna autobusų su vakariečių turistais.
Toliau apie pusantro šimto kilometrų važiuojame link Krak des Chevaliers pilies. Iš pradžių kelias driekiasi per dykumą. Tik išvažiavus iš Palmyros dėmesį patraukia įtartinai gerai atrodantis kelio ruožas. Naujas asfaltas, po tris eiles į kiekvieną pusę. Kelias veda į kalno šlaite statomus rūmus.
Vairuotojas paaiškina, kad vienas Kataro princas nusprendė čia pasistatyti namus, kad turėtų kur apsistoti, kai kitą kartą lankysis Palmyroje. Jam atsibodo kiekvieną kartą atvykus apsistoti viešbutyje. Šešių eilių greitkelis tarnauja ir kaip nusileidimo takas asmeniniam princo lėktuvui.
Vėl pravažiuojame karinį aerodromą. Iš jo kylantys naikintuvai suka ratus virš dykumos. Rūksta naftos gręžinių bokštai. Pravažiuojame ir naują naftos perdirbimo gamyklą. Artėjant link kalnų vaizdas keičiasi, atsiranda vis daugiau žalumos. Patenkame visai į kitokį kraštą nei išvažiavome ryte: žalia žolė, vyšnių, abrikosų sodai, alyvmedžiai.
Mašinai sunkiai kopiant į kalną, privažiuojame didingą viduramžių pilį Krak des Chevaliers. Tai kryžiaus žygių laikų riterių pastatyta pilis, kuri vienintelė atlaikė didžiojo arabų karvedžio Saladino puolimą.
Pati pilis yra viena didžiausių tokio tipo pilių, su visais tokiai piliai privalomais atributais: aukštomis sienomis, vandens kanalais, bokštais, šaudymo angomis. Savo laiku pilyje sutilpdavo apie 2 tūkst. karių.
2006 metais pilis įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Mus stebina, kad čia nėra apsauginių tvorelių. Jeigu būdamas arti krašto nukrisi iš kokių 20 metrų aukščio, tai bus tik tavo problema.
Dalis pilies užtverta, nes ten montuojamos dekoracijos ruošiantis filmuoti Senovės Egiptą (!). Dekoracijos – iš egiptietiškais simboliais išmarginto plono plastiko. Atrodo labai tikroviškai. Ką bendro turi kryžiuočių pilis ir Egiptas, taip ir nesuprantame.
Po ekskursijos pilyje vairuotojo paprašome mus nuvežti kur nors užkąsti – gauname skanių sumuštinių ir arbatos. Vėlgi už juokingą kainą. Vairuotojas mus apibara, kad vakar be jo nuėjome vakarieniauti, būtų parodęs, kur pigiau ir skaniau.
Kitas etapas – Hama. Važiuojame per sodus. Pakelėje prekeiviai pardavinėja braškes, migdolus, pomidorus. Už 100 Sirijos svarų nusiperkame kilogramą saldžių braškių. Vairuotojas pakeliui telefonu rezervuoja viešbutį.
Atvažiavę prie jo atsiskaitome su vairuotoju, kartu nusifotografuojame. Viešbutis – pačiame miesto centre, 1100 svarų už kambarį dviem.
Išeiname pasivaikščioti ir apžiūrėti pagrindinių miesto įžymybių: didžiulių medinių vandens ratų, kurie keldavo vandenį iš upės į vandentiekį. Iš upės šiuo metų laiku nelabai kas likę, ji labiau primena dvokiantį nusekusį vandens kanalą.
Hamoje turistų kur kas mažiau nei prieš tai aplankytose vietose. Šis miestas – vienas iš buvusių radikalaus islamo būstinių. 1982 metais jie Hamą paskelbė islamo miestu. Sirijos kariuomenė miestą apsupo, subombardavo ir užėmė. Dar ir dabar ant pastatų matyti sviedinių ir kulkų žymių.
Pavakarieniaujame maždaug už dešimt litų kiekvienam gatvės užeigoje tarp vietinių. Maistas skanus ir jo labai daug. Jau seniai tiek daug valgėme.
Pagavęs signalą nuo gatvės prisijungiu prie interneto, tačiau nei „Netlog“, nei „Facebook“ pasitikrinti nepavyksta, kaip ir vakar Palmyroje. Sirijoje internetas cenzūruojamas. Per palydovinę televiziją žiūrime „Al Jazeera“ ir „Žvaigždžių karius“.
Rytoj, jei pavyks surasti naują autobusų stotį, važiuosime į Alepą, kuris varžosi su Damasku dėl seniausio pasaulyje miesto vardo.